Domas Boguševičius, Vytauto Didžiojo universitetas
Paskaita skaityta kvalifikacijos tobulinimo kurse mokytojams „Lietuviškosios tapatybės iššūkiai ir šeimos pasakojimai“, pristatant VDU diasporinio ugdymo programą, 2020 08 21, III dalis.
Ar mūsų moksleiviai geba kurti pasakojimą?
Mūsų istorijos kursas Lietuvoje iki pat šiandien, (ir aš bijau, kad tai didele dalimi yra sovietmečio palikimas) yra labai aiškiai pozityvistinis. Jeigu atsiverstumėt daugelį šiandien mūsų istorijos vadovėlių, pamatytumėt, kad jų skiriamasis bruožas (tas itin išryškėjo nuo kokių 1998 metų), yra objektyvizmo siekis. Vadovėlio turinį tai paverčia labai aiškia, struktūruota enciklopedine medžiaga.
Mes kartais išgyvename dėl to, kad šiandienos moksleiviai, turėdami labai fragmentizuotus pasakojimus, patys pasakojimų kurti jau nebegeba. Dar kai aš mokiausi mokykloje, istorijos pamokose buvo įprastas dalykas atpasakoti vadovėlio skyrių. Dažnas šiandienos moksleivis to padaryti nesugebėtų. Spėčiau, kad tai susiję ne tik su kalbinių įgūdžių, pasakojimo formavimo įgūdžių stoka, bet tai gali būti susiję ir su faktu, kad šiandieninis vadovėlis yra enciklopediškas. Pabandykite atsiversti visuotinę lietuvių enciklopediją ir papasakoti pasirinktą jos straipsnį. Enciklopedija rašoma taip, kad pateiktų kuo daugiau neutralių faktų arba gerokai neutralizuotų faktų, vadinasi tokio faktografijos rinkinio papasakoti tampa beveik neįmanoma.
Todėl moksleivis negali atpasakoti tokios medžiagos, nes ji nepasiduota atpasakojimui. Toks pozityvistinis pasakojimas eliminuoja bet kokią emociją. Kita vertus, istorijos kursas, kurį turime, dabar yra tiek nuasmenintas, kad mes kalbame apie istorinius personažus, istorijos dalyvius kaip apie trafaretinius personažus. Tuo pačiu, pačią istoriją nurašome didiesiems istorijos veikėjams. Tie, kas skaitėte Karą ir Taiką, tai yra paskutinieji 50 puslapių.
Kas formuoja istoriją?
Didieji istorijos veikėjai ar istorija formuoja didžiųjų istorijos veikėjų biografijas? Ir ko šiame klausimyne nėra — tai mūsų ugdytinių ir mūsų pačių. Man yra tekę dalyvauti diskusijoje, kurioje vienas mokytojas pasakojo situaciją. Jis sako: „aš pasakoju moksleiviams apie Suvalkų sutartį ir jie manęs nesiklauso. Jie aiškiai rodo, kad jiems neįdomu“. Bet tada kyla natūralus klausimas: jeigu jie tavęs nesiklauso, tai yra ir disciplinos klausimai, bet įmanoma ir kita situacija. Ar tai, ką pasakoji apie Suvalkų sutartį yra bent truputėlį įdomu ir aktualu tau pačiam? Nes mokytojas iš pasakojimo niekur nedingo. Tai, kas pasakojime svarbu jam, pasakojimą padarys svarbiu ir jo mokiniams. Ir kitas dalykas – kiek tas pasakojimas yra svarbus mokiniui? Ką jis sako mokiniui apie jo realybę, apie jo šiandieną?
Diaspora yra mūsų šiandienos realybė
Diaspora yra mūsų šiandienos realybė, viena iš didžiųjų šiandienos problemų, kurią sprendžia Vyriausybė, problema, su kuria didesniu ar mažesniu mąstu susiduria kiekvienas individas. Tą tuštumą, kurios su savo objektyvizmu nesugeba užpildyti pasakojimu, mano manymu, užpildo filologai kurie eina per literatūrinį tekstą. O literatūrinio teksto analizė pati savaime leidžia kalbėti apie egzistencinius klausimus ir pati savaime leidžia kalbėti apie emocijas. Tačiau leiskite priminti vieną dalyką. Tiek istorija, tiek literatūra visų pirma yra humanitariniai mokslai, dirbantys su tekstais ir privalo atsakinėti į mūsų kartai, mūsų laikui kylančius egzistencinius klausimus. Tai reiškia, kad šiandienos mokytojas dažnu atveju nėra tas žmogus, kuriam trūksta išsilavinimo. Bazinis išsilavinimas, kurį turi dirbantis pedagogas (arba mokytojo darbą dirbantis žmogus), niekur nedingsta. Tačiau problema yra kita – kiek pasiremdami tuo išsilavinimu, savo pamokose mes sugebame išsitraukti savo ugdytiniams aktualius klausimus?
Diaspora ir migracija mokyklų programose
Žiūrint į literatūros programą, matome tokias temas kaip „Šeima ir namai“, „Namų aplinka ir patirtys susijusios su artimąja aplinka. Žmogaus elgesys, jausmai ir apsisprendimai sudėtingose situacijose. Visa tai telpa ir kalbant apie diasporinį ugdymą, nes tai klausimas apie šeimą ir namus, apie išsiskyrimą arba susitikimą, apie pasirinkimus ir t.t. 7-8 klasėje yra asmeninės patirties ieškojimai. 8-toje klasėje moksleiviams siūloma atpažinti moralines laikysenas, atpažinti tuos dalykus, kurių mes labai ilgimės. Jei istorijos mokytojai, kurie per pamokas užsikalba, ir kaip sakoma, nueina į moralizavimą, literatūros pamokose tai yra normalus prieigos modelis. Istorijos pamokose, tas objektyvizmas, į kurį mes žvelgiame, dar neleidžia į tuos klausimus atsakinėti, nebent mes patys laužome programą.
Lietuviškosios tapatybės ieškojimai — 9-10 klasių klausimai. Bet ar iš tiesų savo tapatybės moksleivis ieško tik 9-10 klasėje? Spėčiau, kad jis jos ieško per visą gyvenimą nuo pat to momento, kada pradeda mąstyti abstraktais. Lietuvą supurčiusi M. Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas“, kuri jau dešimtmetį sėkmingai rodoma Nacionaliniame dramos teatre, kalba apie lietuviškąsias emigracijos patirtis su visa egzistencine gelme ir visu egzistenciniu skausmu. Tos egzistencinės dimensijos, kurias padeda atpažinti teatras, kuo puikiausiai reiškiasi ir tiems, kurie tiesiogiai nesusiduria su migracija, arba susiduria tik epizodiškai. Vadinasi šitie klausimai yra mūsų realybės sudedamoji dalis, nuo kurios mes ne tik kad neturime niekur pabėgti, bet turime pasižiūrėti atviru veidu ir atvira sąmone.
Susiję įrašai: