Domas Boguševičius, Vytauto Didžiojo universitetas
Paskaitos, skaitytos kvalifikacijos tobulinimo kurse mokytojams „Lietuviškosios tapatybės iššūkiai ir šeimos pasakojimai“, pristatant VDU diasporinio ugdymo programą, I dalis, 2020 08 21
Vytauto Didžiojo universitetas, atsiradęs šios nepriklausomybės priešaušryje, formavosi kaip Lietuvos ir išeivijos mokslininkų bendras produktas, todėl lietuvių diasporos, lietuvių išeivijos, lietuvių migracijos studijos yra natūrali, viena iš savosios tapatybės pažinimo sričių, kuri formuojasi iš paties universiteto modelio.
Prof. Egidijus Aleksandravičius dažnai atkreipia dėmesį, kad kai mes kalbame apie Airiją, kuri ir dydžiu ir gyventojų skaičiumi panaši į Lietuvą, Airijos gyventojų skaičius turi tendenciją didėti. Tuo tarpu Lietuvos gyventojų skaičius turi tendenciją mažėti. Panašu, kad taip nutinka ne dėl to, kad mes neteisingai skaičiuojame gyventojus, bet dėl pačio supratimo modelio.
Jeigu airiai airiais laiko visus savo nacijos atstovus gyvenančius nebūtinai Airijoje, bet save tapatinančius su Airija, tai kada mes Lietuvoje skaičiuojame lietuvius, dažnu atveju skaičiuojame tik Lietuvos gyventojus. Negaliu sakyti, kad tai tik Lietuvos problema. Tai labai priklauso nuo skaičiuojančiojo ar temą analizuojančiojo pasirengimo, supratimo, išsimokslinimo bei asmeninių nuostatų.
Tradiciškai diasporos sąvoka apibrėžė žydų bendruomenę gyvenančią už Izraelio, už istorinės tėvynės ribų. Šiuo metu mes jau galime kalbėti apie skirtingų migruojančių tautų diasporas pasaulyje.
Kai mes kalbame apie diasporinį ugdymą, pirmiausiai reikėtų atsakyti ar tokio diasporinio ugdymo būta? Į tai galima atsakyti klausimu, kodėl Adolfo Šapokos redaguotame 1936 m. vadovėlyje lietuvių diasporos būta daugiau, nei šiandieninėse mokymo priemonėse? Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Nors 1936 m. į pasaulyje išsisklaidžiusius lietuvius vadovėlio sudarytojai dėmesį atkreipė, tačiau A. Šapokos kartai diasporinis švietimas pats savaime nebuvo paprastai suprantamas, iki jo reikėjo ateiti diskusijų keliu. Tačiau jiems buvo aišku, kad Lietuva radosi iš Lietuvoje gyvenančių ir iš už Lietuvos ribų gyvenančiųjų iniciatyvos. Dėl to „šapokinėje“ istorijoje atsirado poskyris apie lietuvių emigraciją ir lietuvius emigracijoje apskritai.
Šiuo metu mes turbūt neturime nei vieno mokykloms parengto vadovėlio arba tinkamos mokymo priemonės, kuri tokiu mastu ir tokia apimtimi nusakytų lietuvių emigracijos mastą, pagrindinius centrus, organizacines struktūras ir išeivijos realijas. Tuo tarpu šapokiniame vadovėlyje emigracijos tematikai buvo skirta per 40 puslapių. Tada kyla natūralus klausimas – ar nutinka taip, kad tarpukarinė Lietuva, ta pirmoji Lietuvos respublika sugebėjo identifikuoti emigraciją ir emigracijos klausimus kaip istorinę patirtį ir kaip tuometines realijas, o dabartinė Lietuva, turinti dvi didžiules problemas – demografinę krizę ir iš to lygiagrečiai išplaukiantį emigracijos mastą, tokios problemos, švietimo sistemoje atpažinti nesugeba arba net nebando. Tai nereiškia, kad visai apie emigraciją nekalbama, bet jei kalbama, tai labai epizodiškai.
Statistikos departamento duomenimis per tris dešimtis metų vien dėl migracijos procesų ir natūralaus prieaugio problemų lietuvių sumažėjo virš 700 tūkst. Šie skaičiai duoda mums patį reikšmingiausią atspirties tašką – kad diasporinis ugdymas ir bandymas suprasti save kaip migruojančią tautą yra absoliuti, skaičiais išreiškiama realija. Tuo tarpu šiuolaikinė mokykla nesiūlo nuoseklaus žvilgsnio į diasporinį ugdymą, kokį turėjo tarpukarinė Lietuva.