Domas Boguševičius, Vytauto Didžiojo universitetas
Paskaita skaityta kvalifikacijos tobulinimo kurse mokytojams „Lietuviškosios tapatybės iššūkiai ir šeimos pasakojimai“, pristatant VDU diasporinio ugdymo programą, 2020 08 21, II dalis.
Pirmoje dalyje keliamas klausimas ar mums reikalingas diasporinis ugdymas ir ar jo būta anksčiau?
Prieš atsakant į klausimą, kiek diasporinio ugdymo yra šiandienos Lietuvos mokykloje, reikėtų pagalvoti apie keletą dalykų. Pirmiausiai – ką mes suprantame apie diasporinį ugdymą? Turėkime galvoje, kad tai gali būti ugdymas apie diasporą, t.y. Lietuvoje esančių švietimas apie emigraciją, turint omenyje, kad vos ne kiekvienas Lietuvoje gyvenantis Lietuvis su emigracija yra vienaip ar kitaip susidūręs.
Kada mes kalbamės su moksleiviais ir klausiame – kiek iš jūsų yra susidūrę su emigracija, ar jūsų aplinkoje yra emigravusių žmonių? Tai nebūtinai turi būti jūsų šeima, bet ir draugai ir pažįstami. Ar jūs pažįstate bent vieną emigravusį žmogų? Tokių vaikų, kurie nepažinotų nei vieno emigravusio, klasėje galite ir nerasti.
Lietuvoje šis diasporinio švietimo klausimas sprendžiamas labai savotiškais modeliais. Visai neseniai Lietuvoje buvo diskutuojama ar Lietuva yra pasirengusi priimti lietuvių emigrantų vaikus ir lietuvių emigrantus grįžtančius į Lietuvą. Diskusijoje buvo daug kalbama apie lingvistinę pagalbą, psichologinę pagalbą, bet manau, kad psichologinė pagalba negali būti suteikta vien tas emocijas analizuojant. Mes ir mūsų ugdytiniai tuo pat metu esame ir savo kultūros produktas. Kitaip tariant, tiek mokytojas, tiek psichologas, dirbantis su sugrįžtančiu mokiniu turi atsižvelgti į kultūrinius kontekstus, iš kurių atkeliauja moksleivis, turi atsižvelgti į to moksleivio besiformuojančią, dažnai daugialypę tapatybę. O tam reikia ne tiek psichologinio išsimokslinimo, bet ir didžiulio bendrakultūrinio, literatūrinio ir net politinio pasirengimo – kad suprastum, kaip vienoje ar kitoje valstybėje, kuri turi tapatybės ugdymo modelį, jis realizuojamas praktikoje.
Kitaip tariant, bandydamas suprasti diasporinio ugdymo problemas ir turinius žmogus, kuris bendrauja su šiandienos jaunuomene, turi būti pasirengęs iš daugiau sričių, nei tik iš savo profesinės srities.
Kitas klausimas, kurį formuluoju – kas yra diasporinio ugdymo ramsčiai šiandieninėje mokykloje? Kada mes pačioje Lietuvoje bandome suprasti kaip formavosi vienos ar kitos Lietuvių diasporos kartos, kokiais mąstymo modeliais šitos kartos vadovaujasi, esu linkęs įtarti, kad čia filologai yra pajėgesni už istorikus. Tą galima labai paprastai paaiškinti.
Kai kalbėjau apie Adolfą Šapoką, neveltui pabrėžiau, kad Šapokos redaguotame vadovėlyje, o Petro Klimo rašytoje dalyje apie lietuvių diasporą yra per 40 puslapių lietuvių diasporai skirto teksto. Jei paimtumėt bet kuriuos istorijos vadovėlius, kuriuos šiandien naudoja mokyklos, pamatytumėt du išskirtinius dalykus, skirtus diasporiniam suvokimui. Pirmas dalykas, į kurį atkreipčiau dėmesį – diasporinis suvokimas nėra toks fragmentuotas kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, 9 klasės bendrojo ugdymo programoje apie lietuviškąją diasporą kalbama pasaulio istorijos kontekste. Tačiau svarbu yra tai, kad diaspora lieka kontekstiniu pasakojimu.
Bet kas, turintis patirties mane galėtų apkaltinti, kad laikausi panašios pozicijos kaip tie, kurie bene prieš dešimtmetį intensyviai reikalavo išplėsti dešimtos klasės programoje esantį, lietuvių pasipriešinimo kovoms skirtą kursą. Tas kursas buvo išplėstas integruojant su pilietiškumo pagrindais. Jam turėjo būti atverta 18 pamokų, tai reiškia – pusė visų metų pamokų turėjo būti skirta nepriklausomybės kovoms. Savaime tai nėra blogis, bet tada susimąstai. Yra žmonių, kurie Lietuvos istorijoje akcentuoja nepriklausomybės kovas. Jie reikalauja sau atrėžti 18 valandų. Yra žmonių, kurie reikalauja dėmesio ktiems dalykams, šiuo atveju galėtume sakyti, kad mes reikalaujame dėmesio diasporai. Tai ar vėlgi reikalauju atrėžti 18 pamokų šitam dalykui iš literatūros ar pilietiškumo pamokų? Šiuo atveju mes tokio dalyko nedarome, nes suprantame, kad išsimokslinimas yra integralus, jis yra visuminis ir tikėtis, kad tavo specifinė tema gali užimti visą kursą, yra neteisinga.
Ar mums reikalingas diasporinis ugdymas ir ar jo būta anksčiau? | Domas Boguševičius: kokias istorijas pasakojame mokykloje? |