VDU istorijos doktorantas Ričardas JARAMIČIUS
2019 m. Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo baigiamojoje sesijoje, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Juozas Augutis išreiškė lūkestį, kad kitas pasaulio lietuvių susitikimas vyktų 2022 metais, minint Lietuvos universiteto šimtmetį. Universiteto jubiliejus – puiki proga permąstyti akademinės bendruomenės nueitą kelią, įvertinti pasiekimus, atliktus darbus, prisiminti nusipelniusias asmenybes, juolab, kad VDU istorija yra neatsiejama nuo lietuvių išeivijos. Pirmieji išrinkti atkurto Vytauto Didžiojo universiteto rektoriai buvo lietuvių diasporai priklausę prof. Algirdas Antanas Avižienis ir prof. Bronius Vaškelis. Kartu su jais stropiai dirbo ir kiti diasporos lietuviai, pasišventę rūpintis universiteto atgimimu, naujos studentų kartos lavinimu, siekiant skiepyti jiems laisvos, demokratiškos ir vakarietiškos visuomenės vertybes, suteikti Lietuvos visuomenei naują požiūrį į aukštąjį mokslą.
Paskutiniai treji metai po praėjusio XVI Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo buvo kupini įvykių. COVID-19 nulemta pandemija ir Rusijos sukeltas karas Ukrainoje bei visą tai lydintys procesai pakeitė žmonių kasdienybę, gyvenimo būdą ir bendravimo formas. Didžioji dalis šių metų spalio 27–29 d. Vytauto Didžiojo universitete vykusio simpoziumo diskusijų atliepė šiuos klausimus: simpoziumo dalyviai diskutavo diasporų istorijos, universiteto tradicijos išeivijoje išlaikymo, švietimo virtualizacijos ir nuotolinio ugdymo klausimais. Beveik visa trečiojo simpoziumo diena buvo skirta diskusijai, kuri apjungė aktualiausius dabarties klausimus ir kvietė svarstyti kaip sugebėti ne tik išgyventi, tačiau ir klestėti šiomis nenuspėjamumo pasaulyje sąlygomis. VDU Pasaulio lietuvių universiteto simpoziumo tema „Laisvė ir jos formos“ simbolizavo įpareigojimą persvarstyti kaip šiandien gyvenant nenuspėjamumo sąlygomis išlaikyti asmeninę, akademinę laisvę, išsaugoti moralinius įsipareigojimus, o iš sunkių laikotarpių išeiti sustiprėjus. Šiame kontekste ypač jautriai nuskambėjo simpoziumo dalyvės iš Ukrainos Yullios Halenko liudijimas apie šiandienos gyvenimą už laisvę kovojančioje Ukrainoje.
VDU Pasaulio lietuvių universiteto simpoziumą Henriko Nagio, kadaise VDU studento, išeivio ir nesutaikomo romantiko eilėmis atidarė Rytis Zemkauskas. Sveikinimo kalboje VDU rektorius Juozas Augutis akcentavo, kad Lietuvos universitetas yra kaip simbolis lydintis Lietuvą nuo Nepriklausomybės. Anot rektoriaus, universitetas ir valstybė dalijasi istorija bei išgyvena tuos pačius dalykus. Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėję Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumai buvo ta vieta, kurioje universiteto dvasia ir siela gyveno buvusių VDU studentų ir profesorių atmintyse. J. Augutis teigė, kad dėl simpoziumų išgyveno ir idėja atkurti VDU. Tad universitetas yra dėkingas tiems žmonėms, kurių dėka ši idėja išliko ir buvo išpildyta. VDU rektorius jautriai prisiminė ir šiandienos aktualijas – pandemiją ir karą bei pabrėžė, kad šių įvykių akivaizdoje yra dar svarbiau, kad galime susirinkti ir būti kartu. J. Augutis džiaugėsi, lietuvių vieningumu, kova už laisvę ir demokratija bei pagalba Ukrainai. Rektorius taip pat perdavė Prezidento Valdo Adamkaus, negalėjusio dalyvauti renginyje, sveikinimo žodį ir palinkėjimą simpoziumo dalyviams.
Sveikinimo žodį taip pat tarė ir Kauno Arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas. Savo kalboje arkivyskupas priminė ištrauką iš Senojo Testamento pranašo Izaijo knygos apie Jesės kelmą, iš kurio užaugs atžala, o iš jos pražys pumpuras (Iz 11, 1). Pasak dvasininko, tai – metafora tautos, kuri prarado savo galybę, buvo sugniuždyta, tačiau savyje išlaikė gyvybę. Pasitelkus šį įvaizdį, galima pažvelgti ir į Lietuvos istoriją. Tai verčia mąstyti apie pasaulio lietuviją, kaip apie Jesės kelmą, iš kurio išauga atžala ir duoda nepaprastus vaisius. Išeivija – tai tilto su pasauliu dovana. Arkivyskupo teigimu, vietos lietuviai visada jautė, kad nėra vieni, ir, kad lietuviai neapsiriboja vien tik geografija. Išeivija labai prisidėjo ir prie to, kad išsilaisvinusi Lietuva pagautų laisvės ir demokratijos vėją. Lietuvių išeivija – tarsi Jesės atžalos gyvastingumas, prie kurio lietuviai glaudėsi ir iš jo maitinosi. Arkivyskupas prisiminė ir savo susitikimą su išeivijos menininku Jonu Meku, kuris leido suprasti, koks gyvastingumas buvo išeivių širdyse ir kokia svarbi jiems buvo Lietuva.
Po sveikinimo kalbos VDU rektorius J. Augutis Lietuvos universiteto įkūrimo 100-mečio medaliais apdovanojo VDU bendruomenės narius: istoriką, prof. Egidijų Aleksandravičių, istoriką Domą Boguševičių, filosofą prof. Gediminą Karoblį ir VDU Pasaulio lietuvių universiteto koordinatorę dr. Ingridą Dačiolienę. Lietuvos universiteto įkūrimo 100-mečio medaliai universiteto bendruomenės nariams įteikiami už ilgametį darbą VDU, mokslinius pasiekimus, aktyvią visuomeninę veiklą ir universiteto vardo.
Nors šis simpoziumas baigėsi, tačiau norisi prisiminti vieno iš organizatorių G. Karoblio mintį, kad pasibaigus simpoziumui, tarsi iš karto prasideda kitas simpoziumas. Iš karto pradedamos svarstyti naujos temos ir aktualijos, kurios gali tapti kito simpoziumo sesijų objektais Galiausiai tiek Lietuvos, tiek ir pasaulio įvykių bei procesų kontekstas padiktuoja ką privalu gvildenti. Tiesa, tokios temos, kaip laisvė, universitetai, švietimas, diasporų istorija nepraranda savo aktualumo, o pakartotinas žvilgsnis simpoziumuose leidžia atverti naujus šių temų klodus.
Pirmoje simpoziumo sesijoje diskusijos dalyviai svarstė: kokie iššūkiai kyla demokratijai, akademinei laisvei, viešosios nuomonės sklaidai. Ar patirdami sunkumų, nenuspėjamumų, gebame atsilaikyti ir mokytis?
Lietuvos visuomenė jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvena nepriklausomybėje, tad sesiją moderavęs VDU istorikas, prof. Egidijus Aleksandravičius klausė pranešėjų, ar nebus taip, kad šiais laikais, pirmą kartą istorijoje, Lietuva ir diaspora yra tame pačiame Vakarų pasaulyje, ir visi iššūkiai demokratijai bei laisvei mums visiems yra tokie patys. Cituodamas Vaižgantą, profesorius ragino susirinkusiuosius permąstyti: „Lietuva laisva, bet ar laisvas lietuvis?“ Kartu E. Aleksandravičius klausė, ar viešoje erdvėje yra apsvarstomi iš užsienio parsinešti patyrimai ir akademinio gyvenimo patirtys?
VDU istorikas, mokytojas Domas Boguševičius akcentavo asmeninių pasirinkimų ir individualių likimų klausimą. Anot pranešėjo, didžiosios dramos nutinka būtent asmenybių ir individų gyvenimuose, o ne didžiosiose struktūrose. Universitetai pirmiausia yra individų susibūrimo vieta, o ne tik struktūra, tad šių individų pasirinkimai, jų likimai verčia galvoti apie kiekvieną iš jų atskirai ir kartu kaip apie universiteto kūrėjus. D. Boguševičius teigė, kad šiandienos universitetuose nemaža dalimi įsivyravusi biurokratizacija ir algoritminis mąstymas, kuris tinka labiau techniniams sprendimams, o ne žmogaus likimo ir savikūros klausimų apmąstymui. Pranešėjas pabrėžė paradoksą, kad biurokratai yra ugdyti universitetuose ir kėlė klausimą – kas nutinka su tais žmonėmis, kurie gavę valdžią savo sprendimais, kasdieniu smulkmeniškumu ir eilutės diktatūra, tarsi bando kerštauti laisvės kalvei iš kurios patys atėjo? Kas nutinka su biurokratizuota sąmone, kuri užmiršta universitetinės laisvės dvasią? O gal tie žmonės jos net neįgijo? Pranešime D. Boguševičius iškėlė dar kelias problemas. Pasak jo, dalis jaunuomenės net išvykę į turtingą akademinę tradiciją turinčius universitetus, nesugeba įvertinti ten egzistuojančių akademinių ritualų ir tradicijų svarbos, kurie jungia bendruomenę ir tveria universitetą. Taigi, dalis grįžtančiųjų negebės to atsinešti į Lietuvą. Taip pat labai kritikuotinas jaunų žmonių požiūris į universitetą, kaip į stotelę tarp mokyklos ir darbo vietos. Nemažai daliai jaunuomenės universitetas nesisieja su mąstymo laisve, siekiu apmąstyti savo atsakomybes ir formuoti universiteto etosą.
Filosofas prof. G. Karoblis, atstovaujantis Norvegijos mokslo ir technologijos universitetą, pranešime rėmėsi VDU profesoriaus ir senatoriaus, kunigo Jono Juraičio mintimis. G. Karoblis teigė, kad J. Juraičio pamoksluose išsakytos mintys aktualios ir šiandien. Pranešėjas išskyrė tris plotmes, kuriose skleidžiasi išraiškos laisvė:
Pranešėjas rezervuotai vertino teisinius bandymus riboti neapykantos kalbą ir klausė, ar abstrakti neapykantos kalba turi būti baustina ir persekiotina. Pasak G. Karoblio, brandi visuomenė neturėtų uždaryti savęs į suvaržytų išraiškų kalėjimą. Visgi filosofas, cituodamas šv. Augustino įpareigojimą, priminė ir atsakomybę už laisvo žmogaus veiksmus: „Šv. Augustinas ragino mylėti, o ne nekęsti“. G. Karoblis reziumavo: „Geri darbai sielai nekviečia neapykantai, bet ragina nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, piktą darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius.“
Kalbos ribojimo temą analizavo ir sociologė dr. Judita Sedaitis (Niujorko miesto technologijų koledžas). Pranešime ji svarstė laisvės ir žodžio atsakomybės ir tolerancijos balanso klausimą. Anot J. Sedaitis, studentai vakarų universitetuose kelia klausimą, kaip kalba turi būti vartojama. Sociologė nurodė, kad 89 proc. studentų laikosi pozicijos, jog kalbos laisvė yra svarbu, tačiau 64 proc. taip pat sutinka, kad neapykantos kalba turi būti draudžiama. Tai rodo, kad šiandienos studentai norėdami radikalių pasikeitimų yra mažiau tolerantiški nuomonių pliuralizmui, tačiau ar tai šiandien kelia grėsmę laisvei?
Vis dėlto, studentų judėjimai ir jų siekiai nėra be pagrindo. Pranešėjos nuomone, rasiniai klausimai JAV visuomenėje, akademiniame pasaulyje – vis dar aktualūs. Dalis studentų, kilusių iš ilgus dešimtmečius sunkiai besivertusių visuomenės grupių (afroamerikiečių, ispanakalbių ir t.t.), šiandien nori pagalbos tampant lygiaverčiais akademinių bendruomenių nariais. Šių visuomenės grupių nariai nori, kad mokslas socialiai būtų plečiamas kuo labiau. Apžvelgdama Lietuvos padėtį, J. Sedaitis teigė, kad čia šie klausimai nėra tokie aktualūs, nes gyvename beveik monokultūrinėje visuomenėje. Lietuvai aktualesnės yra feminizmo ir moterų orumo temos, nes viešajame diskurse vis dar gausu nekorektiškų pasisakymų moterų atžvilgiu.
Bonos universiteto absolventas filosofas ir informatikas Rimas Čuplinskas atliepdamas šiandienos pasaulio iššūkius akcentavo, kad labai svarbu atrasti ne tik tuos buvimo ir gyvenimo modelius, kurie leistų išlikti nenuspėjamumo sąlygomis, tačiau ir tuos, kurie įgalintų iš krizių išeiti sustiprėjus. Remdamasis rizikos valdymo mokslininko ir eseisto Nassim Nicolas Taleb knyga „Anti-trapumas. Dalykai, kuriems naudinga netvarka“ (Antifragile: Things That Gain From Disorder), R. Čuplinskas teigė, kad turėtume stengtis prijaukinti tai, kas mums nesuprantama ir nepažinta. Gamtoje pastebima labai daug tokių procesų, o evoliucija būtent taip ir vyksta, kada susidūrę su netikėtais veiksniais organizmai vystosi, tobulėja. Taigi anti-trapumas pranoksta patvarumą ir atsparumą, nes anti-trapios sistemos ne tik atlaiko smūgius ir sukrėtimus, bet ir dėl jų tobulėja. Tai stebima visose sistemose, kurios vystosi: politinėse, biologinėje evoliucijoje, kultūroje, technologinėje pažangoje, ekonominėje sėkmėje, sėkminguose versluose ar net bakterijų atsparume. Mokslo atradimai, inovacijos ir tikroji pažanga priklauso nuo improvizuoto eksperimentavimo ir rizikų prisiėmimo. Tad svarbu sudaryti sąlygas, kad mokslininkai būtų drąsūs, nebijantys eksperimentuoti. R. Čuplinskas teigė, kad žymiai svarbiau yra dėti pastangas į anti-trapumą, nei tik stengtis apsisaugoti nuo kažko labai netikėto ir žlugdančio trapią sistemą.
Po pranešimų vyko diskusija. E. Aleksandravičius pranešimuose iškeltas temas papildė klausimu apie laisvės ir žmogiškumo santykį. Anot E. Aleksandravičiaus, eliminuodami žmogiškumą, prarandame ir efektyvumą. Moderatoriaus teigimu, švietimo sistema šiuo metu išgyvenanti žmogiškumo nuosmukio laiką, neberodo ir efektyvumo, ko pavyzdys yra šių metų valstybinis matematikos egzaminas. Atsakydami į šį klausimą pranešėjai įvardijo skirtingas priežastis. J. Sedaitis akcentavo kapitalizmo sistemos realijas ir prisitaikymą prie jų. Pasak G. Karoblio, mokytojai turi laisvę vertinti vaiko žmoniškumą ir per šį vertinimą jam parodyti, kas yra svarbu. D. Boguševičius teigė, kad biurokratai norėdami trumpalaikio saugumo renkasi paaukoti savo ugdytinio interesus ir ugdyme neakcentuoja moralumo svarbos. R. Čuplinsko nuomone, asmens orumo pripažinimas ateina iš šeimos ir tęsiasi per visą socializacijos procesą. Žmogiškumo ir orumo pamokos vyksta santykyje ir išmokstamos iš pavyzdžių bei veikiant praktikoje.
Žvilgsnis į diasporos istoriją vėl tapo itin aktualus Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste. Daug ukrainiečių buvo priversti bent laikinai išvykti į užsienį. Taigi, sesiją moderavęs VDU istorikas dr. Egidijus Balandis, atliepdamas šiandienos aktualijas, kvietė svarstyti apie diasporą kaip apie galimybę išsaugoti akademinės ir socialinės laisvės formas, jas kurti bei papildyti.
Pirmasis šioje sesijoje pranešimą „Ukrainiečių diasporos: praeitis, dabartis ir galimos ateitys“ pristatė Albertos universiteto Kanadoje mokslininkas, ukrainiečių diasporos tyrėjas, profesorius Andriy Nahachewsky. Etnografas aptarė įvairias diasporų formas, teigdamas, kad ne visus vienos tautos žmones, gyvenančius užsienyje, galime vadinti diaspora. Pranešėjas pristatė skirtingus diasporos apibrėžimus ir klasikinius ją apibūdinančius bruožus, tačiau akcentavo, kad randasi ir naujos diasporų formos. Tyrėjas apžvelgė naujausius duomenis apie ukrainiečius gyvenančius užsienyje. A. Nahachewsky išsamiai pristatė ukrainiečių migracijos į Kanadą istoriją ir dabartį. Pristatydamas penkias ukrainiečių migracijos į Kanadą bangas, pranešėjas nurodė pagrindinius jas apibūdinančius savitumus: emigravusių žmonių kilmę, išsilavinimo, socialinės padėties, pažiūrų skirtumus, socialinės identifikacijos ir tapatybės klausimus. Etnografas nurodė kaip kiekviena iš šių bangų apibrėždavo savo ukrainietišką tapatybę, išskyrė kokius ukrainietiškus simbolius sureikšmindavo. Šiuo metu, nuo 2022 m. vasario 24 d. stebime penktąją ukrainiečių migracijos į Kanadą bangą.
Lietuvių diasporos tyrinėtojas, VDU istorikas doc. dr. Giedrius Janauskas atidengė lietuvių išeivijos bendradarbiavimo su kitomis diasporomis klodus. Istorikas kvietė į šią lietuvių išeivijos veiklą pažiūrėti ne kaip tik į vienos tautos išeivių kovą už laisvę, tačiau kaip į procesą, kuriame bendradarbiauta su kitų pavergtų tautų diasporų žmonėmis. Pranešėjas pabrėžė, kad labai svarbu suprasti diasporų veikimo sąlygas, ką tose sąlygose svetur išvykę žmonės gali nuveikti. Demokratinėse šalyse išeivija imdavosi organizuoti savo politinę, socialinę, kultūrinę, meninę veiklą, identiteto puoselėjimą ir stiprinimą. Tokioje atmosferoje neišvengiamas santykis su kitų tautų diasporomis.
Istorikas pristatė bendradarbiavimo su lenkų išeiviais atvejį. Keičiantis situacijai Europoje ir praradus nepriklausomybę radosi nuoširdus politinis bendradarbiavimas su lenkais, kuris reiškėsi „Kultūros“ žurnalo veikla, valstybių ateities vizijų paieškomis ir šalių suverenumo atstatymo idėjų permąstymu. Kita tautinė grupė su kuria aktyviai bendradarbiavo lietuviai buvo ukrainiečiai. Anot G. Janausko, sėkmingas ukrainiečių įsitvirtinimas Kanadoje buvo pavyzdys lietuviams, latviams ir estams. Istorikas išskyrė ukrainiečių kilmės asmenų – žurnalisto, leidėjo, aktyvisto, politiko, dirbusio Kanados atstovų rūmuose Antoni Hlinkos ir istoriko, senatoriaus, vieno daugiakultūriškumo programos Kanadoje kūrėjų Paul Yuzyk – darbus. Šių žmonių veikla buvo labai svarbi tiek ukrainiečiams, tie ir kitų tautų išeiviams.
Diskusiją moderavusios dr. Daiva Kristina Kuzmickaitė (Mykolo Römerio universitetas) ir dr. Ilona Strumickienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) teigė, kad neatsitiktinai Lietuvos universiteto tradicija išeivijoje siejama su šviesos nešimu. Būtent Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universiteto) profesoriai, dėstytojai, absolventai ir studentai, buvo tie žmonės, kurių pastangomis išsaugota universiteto tradicija, o 1989 m. atkūrus VDU Kaune – ir materializuota. Tiesa, universiteto patirtys ir vertybės buvo gyvos protu ir širdimi tų žmonių, kurie liko už geležinės uždangos, tačiau buvo laisvi savo siela. I. Strumickienė prisiminė VDU absolventę, Dievo tarnaitę Adelę Dirsytę. Skaitant jos atsiminimus, matyti, kad būdama tremtyje, mokydama kitas merginas, ji kalbėjo joms apie universitetą ir buvo tos šviesos nešėja gulaguose. Sesijoje svarstyta kas lėmė tų žmonių įsipareigojimą nešti universiteto šviesą išeivijoje ir tremtyje?
Renginyje negalėjus dalyvauti žurnalistui ir filosofui dr. Mykolui Drungai (VDU), jo pranešimą „Vytauto Didžiojo universitetas diasporos vaizduotėje“ perskaitė sociologė Skirmantė Kondratienė. M. Drungos pranešime aptarti garsūs lietuvių išeivijos mokslininkai, susiję su universitetu – tarpukario VDU studentė archeologė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (Marija Gimbutas) ir vienas iš VDU atkūrėjų bei pirmasis išrinktas VDU rektorius informatikas Algirdas Antanas Avižienis. Pranešime išsamiai aptarta šių mokslininkų biografija, svarbiausi moksliniai pasiekimai, idėjos ir teorijos. Į šių lietuvių išeivijos mokslininkų pasiekimus pažvelgta plačiau, aptariant tų darbų reikšmę pasauliniu mastu. Anot M. Drungos, tiek M. Alseikaitės-Gimbutienės, tiek ir A. Avižienio gyvenimai glaudžiai susiję su VDU tradicija, o tai leido puoselėti universiteto kultūrą išeivijoje. Jei M. Alseikaitė-Gimbutienė šią tradiciją perėmė pati besimokydama VDU, tai, A. Avižieniui ją perdavė universiteto profesūra ir studentai, besirūpinę lietuvių jaunuolių mokymu DP lageriuose.
Apie Sennų šeimos paveldą kalbėjo Ann Senn (JAV) – tarpukario Lietuvos universiteto dėstytojo kalbininko Alfred Senn anūkė ir atkurtojo VDU dėstytojo, garbės daktaro istoriko Alfred Erich Senn dukra. Pranešime „Šviesos nešimas iš Lietuvos universiteto į Viskonsiną ir atgal į Kauną – Sennų paveldas“ ji pasidalino asmenine istorija apie senelį ir tėvą. Pristatyme buvo galima pamatyti autentiškas Sennų šeimos nuotraukas. Ann Senn pristatė senelio susidomėjimą lietuvių visuomene ir kalba, jo mokslinius darbus, lietuvių kalbos žodyno sudarymą, dėstymą Lietuvos universitete. Ji taip pat papasakojo apie senelio pagalbą DP atsidūrusiems lietuviams ir vėlesnę jo veiklą Amerikos lietuvių bendruomenėse. Pranešėja apžvelgė tėvo A. E. Senn indėlį supažindinant vakarų pasaulį su Lietuvos istorija, jo atvykimą į atkurtąjį VDU ir dėstymą Lietuvoje. Pasak Ann Senn, jos tėvas buvo ypatingai dėkingas už pakvietimą dėstyti VDU. Jis mėgo dirbti su studentais, o kartu jam buvo didelė garbė dėstyti ten, kur dėstė ir jo tėvas. Taip VDU istorija susiejo dvi kartas.
Istorikė ir religijotyrininkė dr. Indrė Čuplinskas (Albertos universitetas, Kanada) pristatė nepriklausomybės pradžioje VDU veikusį Šv. Antano religinių studijų institutą. Pranešimo pradžioje I. Čuplinskas aptarė instituto atsiradimą, istoriją ir veiklą Kretingoje. Prie instituto veiklos labai prisidėjo vienuoliai pranciškonai, diasporoje gyvenusios sesės vienuolės, išeivijos lietuvių dėstytojai. Institutas jungė skirtingas mokymo tradicijas ir kultūras. Pranešėja išskyrė studentų aktyvumą, žinių siekimą ir jaukią bei bendruomenišką atmosferą vyravusią institute. Studentai kartu mokydavosi ir leisdavo laisvalaikį. Vykdavo koncertai, vaidinimai, konferencijos, kultūriniai renginiai. Instituto studentai užsiėmė socialine ir karitatyvine veikla bei padėjo pranciškonams vykdyti pastoracinį darbą parapijose. Anot I. Čuplinskas, net po ilgų sovietinių ateistinio režimo metų, lietuviai buvo ištroškę tikėjimo ir teologinių žinių.
Šv. Antano religinių studijų institute I. Čuplinskas dėstė ir buvo dekane 1994–1996 m. Pasak mokslininkės, jos atvykimas į Kretingą nebuvo atsitiktinis. Ji gyveno aktyvios lietuvių diasporos aplinkoje, o šioje bendruomenėje buvę žmones ir veikusios organizacijos neretai turėjo tiesioginį ryšį su senuoju tarpukariniu VDU. I. Čuplinskas nurodė tris gijas, kurios ją netiesiogiai susiejo su VDU tradicija. Pirmiausia tai ateitininkai, kurių veiklose JAV ji dalyvavo. Ateitininkų susibūrimuose daug kalbėta apie Lietuvos istoriją, VDU tradiciją ir intelektualinę veiklą tarpukariu. Antroji gija – vienuoliai pranciškonai. I Čuplinskas augo Toronto Prisikėlimo parapijoje, kurioje tarnavo pranciškonai. Trečioji – I. Čuplinskas giminaitės buvo senojo VDU bendruomenės dalimi – tai VDU Medicinos fakulteto Odontologijos skyriaus vyriausioji asistentė Aniceta Stonkutė Matulionienė ir jos vyro sesuo, kuri studijavo VDU. Anot pranešėjos, šių išsilavinusių moterų pavyzdys formavo jos identitetą, norą siekti mokslo ir tęsti šeimos tradicijas.
Diskusijoje dalyvavo ir pranešimus komentavo dr. Judita Sedaitis ir dr. Ramūnas Kondratas (Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija). Dr. Judita Sedaitis teigė, kad diasporos žmonių liepsnos nešimas yra labai svarbu, tačiau taip pat svarbu ir vietos žmonės, nes jie yra, tarsi, deguonis, kuri tai liepsnai leidžia skleistis. Kaip intelektualinės veiklos ir universitetinės tradicijos pavyzdį, J. Sedaitis priminė mokslo ir kūrybos simpoziumų tradiciją, prasidėjusią Čikagoje, o dabar gyvą Kaune. Ji klausė kaip išlaikyti šią energiją ir liepsną Lietuvoje kai pasaulis globalėja.
Į diskusiją įsitraukęs G. Karoblis klausė, ar šimtametė Lietuvos universiteto tradicija, prasidėjusi Kaune, visą šį laiką veikė nepertrauktai ar, vis dėlto, buvo pertraukta? Pranešėjai beveik vieningai teigė, kad nors universiteto institucinė veikla buvo pertraukta, tačiau tradicija ir ryšys su tarpukario universitetu ėjo per žmones, kartas, patirtis. R. Kondratas papildė šį atsakymą prisiminęs mediko Juozo Meškausko atvejį. Dėka jo ir kolegų, VDU medicinos fakulteto intelektualinė tradicija buvo gyva Čikagoje. Išeivijoje buvo kurtos asociacijos, organizuotos konferencijos ir diskusijos.
Sesiją moderavęs filosofas prof. G. Karoblis teigė, kad virtualizacijos mastas šiandien yra milžiniškas. Anot jo, taip yra dėl trijų priežasčių: 1. prestižinės akademinės institucijos savo švietimą siūlo pasauliui ir virtualiomis priemonėmis; 2. virtuali aplinka leidžia daug geriau kontroliuoti; 3. Europos Sąjungos siekis pereiti prie žaliojo kurso taip pat susijęs su daugelio dalykų perkėlimu į virtualias erdves (pavyzdžiui konferencijų, susitikimų virtualizacija). Galiausiai nereiktų atmesti ir to, kad žmonės darosi tingesni ir vietoje vykimo kažkur, renkasi virtualią komunikaciją.
Kitas diskusijos moderatorius D. Boguševičius akcentavo mokytojo praktiko perspektyvą. Mokykla visada buvo skatinama naudoti informacines technologijas (IT), tačiau prasidėjus pandemijai, pasirodė, kad daug žmonių neturėjo prieigos prie priemonių, leidžiančių dirbti nuotoliniu būdu. Pasak D. Boguševičiaus, tai ne techninė, o socialinė ir ekonominė problema. Moderatorius ragino žvelgti, kas už socialinio ir ekonominio konteksto nutinka su žmoniškumu. Ar iš tikrųjų virtualizacija sukūrė tokias problemas? O gal tai jau egzistavo ir iki pandemijos?
Informatikė Indrė Grigaravičiūtė (Konsberg Digital AS) savo pranešime kalbėjo apie tai, kaip jos įmonei virtualizacija padeda klientams priimti sprendimus ir kaip kuriami įrenginių virtualūs dvyniai, kurie leidžia vykdyti simuliacijas. Ji pristatė du įmonėje Konsberg Digital AS naudojamus įrankius. Pirmasis jų tai naftos ir dujų išteklių skaitmeninimo procese naudojamas virtualus dvynys Kognitwin. Šis įrankis padeda išvengti nepageidaujamų įvykių ateityje ir rasti geriausius nustatymus, siekiant padidinti efektyvumą. Vartotojai gali sujungti informaciją iš kelių šaltinių ir priimti duomenimis pagrįstus sprendimus. Antrasis pristatytas įrankis – jūrinio modeliavimo sistema K-Sim Maritime Simulation. Tai simuliacija, leidžianti efektyviai mokyti studentus ir įgulą. Anot pranešėjos, dažnai įsivaizduojame žmones valdančius automatines sistemas, tuo tarpu šiuo atveju automatinės sistemos apmoko ir kontroliuoja žmogų. Šių įrankių suvokimas gali padėti geriau suprasti nuotolinį mokymą.
Vilniaus universiteto (VU) sociologė ir edukologė doc. dr. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė pristatė VU mokslininkų atliktų dviejų tyrimų apie nuotolinį vaikų ugdymą COVID-19 pandemijos metu ir mokymosi pasiekimus sąlygojančių veiksnių rezultatus. Mokslininkė teigė, kad žmogaus socialinis tapatumas formuojasi palaikant socialinius kontaktus. Izoliacija labai apribojo bendravimą, o bendravimas per technologijas atima esminį žmogiško bendravimo patyrimą – gyvą, tikrą ir kūnišką santykį. Tad buvo labai svarbu išsiaiškinti kaip šie karantino metu kilę iššūkiai paveikė mokinius ir ugdymo procesą. Apibendrindama tyrimų rezultatus, pranešėja teigė, kad nuotolinis ugdymas ir ribotos mokinių bendravimo bei socialinio gyvenimo galimybės karantino metu blogino vaikų emocinę savijautą, psichinę bei fizinę sveikatą, silpnino motyvaciją mokytis, socialinius ryšius ir įsitraukimą į socialinį bei visuomeninį gyvenimą. Pranešėja teigė, kad universitete taip pat jausta, jog pirmakursiams, pradėjusiems mokytis karantino metu, buvo sunkiau nei vyresnių kursų studentams.
Po šių dviejų pranešimų vyko diskusija, kurią pradėjo VDU Muzikos akademijos dėstytojas, pianistas Rimantas Vingras. Jis išskyrė teigiamas nuotolinio muzikos mokymo teikiamas galimybes, tačiau kartu nurodė, kad muzika, kaip menas negali būti uždaryta į virtualybę. Pianistas teigė, kad fortepijono, kaip ir daugelio kitų muzikos sričių, mokymas nepaklūsta raštui, tad galimybė per atstumą kalbėtis ir girdėti muzikos instrumento garsą yra labai svarbi. Pagerėjęs interneto ryšis leidžia sklandžiau organizuoti tokį mokymą. Anot pranešėjo, varomoji virtualizacijos jėga yra ne pačios technologijos, o rinka ir galimybė išnaudoti skirtumą tarp uždarbio ir pragyvenimo lygmens. Geriausias rinkos veiksnio pavyzdys yra milžiniška Kinijos rinka, kurioje apie 40 milijonų vaikų mokosi groti fortepijonu. Nuotolinio mokymo dėka, šių vaikų mokytojai gali gyventi Europoje ir vesti pamokas kinų vaikams. Antrasis veiksnys – galimybė išnaudoti skirtumą tarp uždarbio ir pragyvenimo lygmens, reiškia, kad žmogus gali gyventi nedideliame Lietuvos miestelyje, o dirbdamas nuotoliniu būdu įsilieti į Londono rinką ir gauti atitinkamą tai rinkai atlyginimą. dėlto, pasak R. Vingro, muzikinis pasaulis negali visiškai persikelti į virtualybę. Ji neleidžia perduoti muzikos kūrinio visumos, kurią galima jausti gyvai klausantis koncertinėje salėje.
Kita diskutantė, Pietų Amerikos lituanistinės mokyklos (PALM) mokytoja Simona Mačėnaitė, kalbėjo apie sėkmingą technologijų pritaikymą ugdymo procese. Anot pranešėjos, technologijos tarsi atvėrė mokyklai duris. Mokykloje dirba mokytojai ir mokosi mokiniai iš viso pasaulio. S. Mačėnaitė teigė, kad virtuali erdvė nepakenkė mokytojų ir mokinių bendrumo pojūčiui. Susipažinus virtualiai, vėliau bendraujama ir gyvai. Dalindamasi savo asmenine patirtimi, mokytoja nurodė, kad technologijos jai suteikė galimybę būti kūrybingesnei, naudoti daugiau mokymų būdų ir įrankių, ko rezultatas – įdomesnės ir labiau įtraukiančios pamokos. Kartu nuotolinis ugdymas leido vaikams pagilinti savo technologinį raštingumą.
Po pranešimų ir diskutantų pasisakymų savo mintimis dalinosi ir auditorijoje susirinkusieji. Į diskusiją įsitraukusi ukrainietė Y. Halenko pasidalino patirtimis apie karo paskatintą nuotolinį ugdymą Ukrainoje. Aktualios buvo ir Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininko Sigito Šamborskio mintys apie lietuvių padėtį Kaliningrade. Anot bendruomenės pirmininko, Karaliaučiuje lietuviškumo puoselėjimo galimybės liko tik virtualioje erdvėje, nes kitus veikimo būdus Rusijos režimas blokuoja.
Politologas dr. Darius Udrys teigė, kad kalbėdami apie nuotolinį mokymą vis dar orientuojamės į tradicinius mokymosi būdus. Pasak jo, dirbtinis intelektas veiks tada, kai mes pritaikysime jį stebint kaip žmogus mokosi, kaip jis įsisavina mokymosi medžiagą, žinias ir įgūdžius. Ateityje tai galėtų atverti naujas dimensijas ir galimybes mokymuisi. J. Buzaitytė-Kašalynienė kiek abejojo tokiu pozityviu technologijų vertinimu, teigdama, kad pirmiausia turi būti sukurtas moralės pagrindas. Anot jos, neretai įvyksta taip, kad moralės dalykai kiek atsilieka nuo technologijų kūrimo.
Filosofas prof. Saulius Geniušas teigė, kad geras universitetas nuo vidutiniško skiriasi tuo, kad geruose studentai mokosi ir vieni iš kitų. Taigi, anot filosofo, kyla rizika, kad virtualizacijos metu dingsta galimybė kurti universitetinę bendruomenę, o popandeminiu metu jaučiamas iššūkis ją atkurti.
Trečioji simpoziumo diena prasidėjo antrosios dienos sesijų refleksijomis. Dar kartą prisiminti aptartas temas, pateikti naujų minčių ir įžvalgų kvietė sesijų moderatoriai: prof. Gediminas Karoblis, dr. Ilona Strumickienė ir Rimas Čuplinskas.
Apibendrindama sesiją, skirtą universiteto tradicijai, I. Strumickienė teigė, kad kalbėdami apie VDU tradiciją turime nepamiršti ir tų žmonių, kurie liko Sovietų Sąjungoje ar buvo ištremti. Istorikė taip pat klausė, kas skatino žmones nešti universiteto idėją? Galiausiai ar šiandienos žmonės tęstų šią tradiciją?
Aleksandravičius akcentavo, kad tuos žmones vedė idealizmas, kurio mastą šiandien mums nelengva įsivaizduoti. Jau nuo 1970 m. Lietuvos šviesuomenės atstovai matematikas, prof. Vytautas Statulevičius ir prof. A. Avižienis svarstė, koks turi būti universitetas Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Taip pat E. Aleksandravičius šalia šių žmonių, kaip universiteto tradicijos nešėjus įvardijo organizacijas išeivijoje (akademinius skautus, ateitininkus) ir dr. Viktoro Kutorgos ir Vytenio Povilo Andriukaičio kurtą A. Strazdelio humaniškosios minties universitetą, kurio veiklą okupuotoje Lietuvoje bandyta vykdyti beveik pogrindinėmis sąlygomis.
Karoblis teigė, kad žmonės iš kartos į kartą perduodavo, ne tik abstrakčią idėją, bet ir universiteto patirtį, kultūrą, papročius. Tai tęsėsi labai įvairiomis gijomis. Filosofas prisiminė Levą Karsaviną ir tremtyje rašytą rankraštį, kuris vėliau pateko į profesoriaus Bronislovo Genzelio rankas ir buvo publikuotas. Vilniaus intelektualas B. Genzelis buvo vienas iš tų žmonių, kurie atvyko padėti atkurti VDU. G. Karolis priminė ir V. Statulevičiaus nuopelnus. Tai – VDU gija su Vilniumi. Tačiau ir Kaune egzistavo gijos, jungiančios universiteto tradiciją. VDU Katalikų teologijos fakultetas, kaip atskira institucija, niekada nebuvo uždarytas. Tai yra bene vienintelis institucinis vienetas, kuris išlaikė tęstinumą. Pats filosofas pasidalino prisiminimais, kaip jam teko mokytis filosofijos iš tiesioginių VDU profesoriaus, prelato Prano Kuraičio mokinių. Pats P. Kuraitis buvęs VDU bendruomenės žmogus, sovietmečiu dėstė Kauno kunigų seminarijoje. Dar viena kaunietiška VDU tradicijos gija – pogrindis Kaune, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos žmonės, Kauno Sąjūdis ir jų indėlis atkuriant VDU. Visoms gijoms susijungus 1989 m. VDU atkurtas. Tai tapo ypatingu laimėjimu Kaunui ir Lietuvai.
Prie diskusijos nuotoliniu būdu iš JAV prisijungė prof. A. Avižienis. Jis pasveikino simpoziumo dalyvius ir pasidalino savo patirtimi apie VDU tradicijos gyvavimą išeivijoje. Kalbėdamas apie universiteto tradicijos ir kultūros įkvepėjus, A. Avižienis priminė profesorius Igną Končių, Steponą Kolupailą ir Mykolą Biržišką. Šių profesorių paskaitose jausta VDU dvasia ir siekis, kad jaunoji lietuvių išeivių karta perimtų universiteto tradicijas. Pirmasis išrinktas atkurtojo VDU rektorius pasidalino ir savo prisiminimais apie universiteto atkūrimą. A. Avižienis papasakojo apie savo bendravimą su savo draugu V. Statulevičiumi, susitikimus su Lietuvos mokslininkais ir institutų lankymą. Anot profesoriaus, tai labai pagelbėjo vėliau atkuriant universitetą, organizuojant doktorantūros studijas. A. Avižienis taip pat dėkojo visiems geros valios Lietuvos mokslininkams, kurie sutiko prisidėti prie VDU atkūrimo ir pagelbėjo rengti VDU doktorantus. Profesorius neabejojo, kad VDU tęstinumas tikrai buvo.
Reflektuojant antrosios dienos simpoziumo temas buvo aptarta ir švietimo virtualizacijos tema. I. Strumickienė teigė, kad daug kas priklauso nuo asmeninio santykio su technologijomis. Vieniems tai labiau priimtina, kitiems kelia daugiau baimės. Kaip virtualizacijos pranašumą istorikė nurodė galimybę dalyvauti virtualiose konferencijose, paskaitose, diskusijose visame pasaulyje. Pasak tyrėjos, tokiu būdu virtualybė mus grąžino į globalią bendruomenę ar bent suteikė galimybę joje būti. R. Čuplinskas konstatavo, kad virtualizacija padeda komunikuoti, įgyti žinių, o pavojus matome ten, kur apribojamas gyvas žmonių bendravimas, atliekantis socializavimo funkciją.
Diskusiją moderavęs politologas dr. Darius Udrys (Vilniaus universitetas) teigė, kad tuo metu, kada mes ėmėme suvokti pasaulį racionaliai, nenuspėjamumas tapo laikomas pavojumi. Todėl daugelį dalykų stengiamės nuspėti, o rizika mums reiškia pavojų. Tačiau, pristatydamas sesiją ir atliepdamas pirmosios simpoziumo dienos R. Čuplinsko pranešimą apie anti-trapumą, D. Udrys klausė: „ar nenuspėjamumas visada yra problema? O gal tai galimybė mus sustiprinti?“ Anot D. Udrio, nenuspėjamumo neįveiksime, nes visada gali iškilti netikėti reiškiniai, tad turėtume riziką suvokti kaip galimybę tapti stipresniais? Jei bijosime nenuspėjamumo, gyvensime nelaisvėje. Visgi, ir rizikai bei užsigrūdinimui yra tam tikros ribos. Tad, moderatorius kėlė klausimą, kiek turime leisti sau rizikos nesugriaunant sistemos?
Filosofas prof. Saulius Geniušas (Honkongo kiniškasis universitetas) aptarė produktyvios vaizduotės ir savirealizacijos formas nenuspėjamumo sąlygomis. Filosofas iškėlė vaizduotės, kuri mus įgalina įsivaizduoti ateities perspektyvas, svarbą. S. Geniušas aptarė produktyviąją vaizduotę, kuri priešingai negu reproduktyvioji, neužsiima jau egzistuojančios realybės atkūrimu. Remdamasis Paul Ricœur, filosofas nurodė, kad produktyviąją vaizduotę galima studijuoti įvairiuose rėmuose. Šiame pranešime S. Geniušas pasirinko meninę prieigą. Pasak S. Geniušo, kalbėdamas apie produktyviąją vaizduotę P. Ricœur pateikė gausybę pavyzdžių iš tapybos istorijos, parodydamas, kad menas apskliaudžia aktualųjį pasaulį, bet tik tam, kad perkurtų realybę. Menas leidžia pamiršti supančią aplinką, tačiau ši užmarštis įgalina pamatyti pasaulį naujomis akimis.
Reziumuodamas, filosofas teigė, kad tapyba leidžia žiūrovui apleisti tikrąjį ir įžengti į neegzistuojantį pasaulį, kuriame jis sutinka kažką kito nei save patį. Jis būna taip paveiktas šio susitikimo, kad grįžus į tikrąjį pasaulį santykis su juo pačiu nebėra toks pats. Galiausiai produktyvioji vaizduotė yra ta sėkla iš kurios išauga savirealizacija.
Archetipų konsultantės, futurologės Kristinos Dryžos (Australija / Lietuva) nuomone, užtikrintumas gali būti tik žmogaus viduje, bet ne išorėje. Vietoje technologinės pažangos, dirbtinio intelekto aspektų, ji iškėlė žmogaus jusliškumo svarbą. Norėdami ką nors įprasminti, pirmiausia turime jausti, o teiginys „mąstau, vadinasi esu“ turėtų būti pakeistas „jaučiu, vadinasi esu“. K. Dryža taip pat akcentavo buvimo dabartyje, įvairovės ir artumo, klausimų kėlimo ir asmeninio pasakojimo kūrimo svarbą. Anot jos, svarbu suvokti, kad dalykai nesikartoja ir yra unikalūs dabartyje. Taip pat ir asmuo gali veikti tik dabartyje.
Dryžos teigimu, kūrybiškumas yra formuojamas įvairovės ir artumo. Tai reiškia, kad skirtingų kultūrų ar nuomonių žmonės, priimdami vienas kitą ir veikdami kartu kuria prasmingus dalykus. Tuo tarpu šiandienos visuomenėje egzistuojanti poliarizacija yra labai pavojinga.
Pranešėja iškėlė klausimų kėlimo svarbą. Pasak jos, klausimų uždavimas padeda mums formuoti savo identitetą. Ji citavo anglų architektą Cedric Price, kuris 1966 m. provokuodamas klausė: „Technologijos yra atsakymas, bet koks yra klausimas?“. K. Dryža ragino nebijoti klausimų, nes tai gali suteikti gilesnį žvilgsnį. Galiausiai, pranešėja ragino permąstyti – kokią asmeninę istoriją kuriu ir pasakoju apie save bei kokias prasmes tai istorijai suteikiu? Šiems suvokimams ir įsiklausymui į save reikia pakankamai tylos ir susikaupimo.
Po kavos pertraukos prie sesijos prisijungė diskutantės: mokslininkė, saugumo specialistė Eglė Murauskaitė (Marylando universitetas), menininkė Vita Zaman (Gelerija „Putvinskio 52“) ir Dniepropetrovsko valstybinio vidaus reikalų universiteto projektų koordinatorė, dėstytoja Yuliia Halenko.
Murauskaitė komentuodama S. Geniušo pranešimą, svarstė apie meno santykį su tikrove ir meno, kaip įrankio, gebėjimą kviesti į buvimą alternatyvioje realybėje. Mokslininkė kėlė klausimą apie produktyviosios vaizduotės ryšį su teatro menu. Analizuodama K. Dryžos pranešimą, E. Murauskaitė klausė apie šviesos ir tamsos integraciją lietuvių sakraliniame ir istoriniame paveldo kontekste.
Iš menininkės pozicijų sesijos temą reflektavo V. Zaman. Anot diskutantės, istorijoje matyti, kad krizių periodai menininkams ir meno sklaidai būdavo vaisingi, tad nežinomumo laikas – nebūtinai tik negatyvus. Kaip vieną iš veikimo būdų krizės sąlygomis, menininkė akcentavo nusisukimą nuo globalaus ir įsiklausimą į itin lokalizuotą kultūrinį lauką. V. Zaman pabrėžė, kad kūrybine ir bendražmogiška prasme labai svarbu įsiklausyti į tai, kas yra arčiausiai tavęs. Tokiu būdu naujos lokalios iniciatyvos turi galimybę būti pastebėtos ir plėtojamos.
Halenko pasidalino savo patirtimis iš Ukrainos, kuri kaip tik šiuo metu išgyvena tą nenuspėjamumo laikotarpį. Pasak diskutantės, padėtis skirtinguose Ukrainos miestuose yra nevienoda, tačiau jaučiamas žmonių susitelkimas. Y. Halenko kalbėjo apie savo studentus ir studijų procesą siaučiant karui. Su kokiais sunkumais susiduriama ir kaip į tai reaguoja studentai. Dėkodama Lietuvai už paramą, ji akcentavo, kad šiuo nenuspėjamumo laikotarpiu jos universitetui labai svarbus VDU palaikymas ir bendradarbiavimas, vykdomi studentų mainai.
Diskusijai pasisukus apie karą ir jo sukeliamas nenuspėjamumo sąlygas, E. Murauskaitė pabrėžė, kad net siaučiant karui į visuomenę negalima žiūrėti monolitiškai. Labai svarbu kalbėti apie daugialypiškumą, žmonių savitumus, asmeninius sunkumus, išgyvenimus. Anot jos, net ir karo metu negalima iš žmonių atimti jų individualumo.
Baigdamas diskusiją, D. Udrys reziumavo, kad neužtikrintumas niekur nedings, plečiantis mūsų akiračiams ir sąveikos laukui jo gali būti dar daugiau. Taigi, jeigu norime išlikti, turime gebėti, kad tas neužtikrintumas mus sustiprintų.
Kviečiame žiūrėti simpoziumo vaizdo įrašus bei nuotraukų galeriją (autorius: Jonas Petronis).