Jurgita Urbelienė: dvikalbystės mitai ir patarimai tėvams (1/3)

2021-01-14

„Mokytoja, aš noriu mokytis lietuvių kalbos, bet man mama neleidžia… Ji sako, kad mano kiti dalykai nukentės… Bet aš labai noriu, ar Jūs galėtumėte pasikalbėti su mano mama?…“

Tai tik vienas iš daugelio mano praktikos pavyzdžių, rodančių, koks yra užsienyje gyvenančių lietuvių tėvų požiūris į gimtąją kalbą. Aš, kaip mokytoja, kaip lietuvė, skatinanti ir skleidžianti lietuvybę Airijoje, negaliu likti abejinga tokiai situacijai.

Tad pasikalbėjau su mokinės mama, ir dabar galiu pasidžiaugti, kad ši mokinė jau trečius metus sėkmingai mokosi lietuvių kalbos. O tokie pokalbiai vyko su daugelio mokinių tėvais. Rodos, parodoksalu, kad teigiamo požiūrio į lietuvių kalbą, jos reikalingumą ir svarbą, pirmiausia reikia mokyti tėvus, tačiau tokia šiandieninė tiesa.

Šių įvykių eigoje kilo mintis pravesti edukacinę pamoką tėvams tema „Dvikalbystės / daugiakalbystės nauda“. Tai paskatino domėtis ir priežastimis, kodėl tėvai yra abejingi gimtajai kalbai, kuri jiems yra duotybė, išmokta iš savų tėvų, vartota mokantis ir dirbant Lietuvoje.

Lietuvių kalbos perdavimas – pirmiausiai tėvų atsakomybė

Kas lemia tokį tėvų požiūrį, vieno atsakymo nėra, ir, manyčiau, negali būti, nes tam yra ir objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Kaip minėjau savo įžanginiame straipsnyje „Šeima – svarbiausia gimtosios kalbos ugdytoja“, lietuvių kalbos sėkmingas perdavimas išeivijoje galimas glaudžiai bendradarbiaujant grandžiai tėvai–vaikai–pedagogai, ir vienas svarbiausių šios grandies „saugiklių“ yra būtent tėvai. Jiems pirmiausiai ir tenka ši didi atsakomybė dėl lietuvybės išlaikymo.

Gimtosios kalbos vartojimas, išlaikymas, perdavimas, priklauso tik nuo šeimos. Tuo tarpu mokyklos ar savaitgalinės mokyklos gali tik padėti šiam procesui sėkmingai stiprėti, bet to bus per maža, jei šeimoje gimtoji kalba nebus laikoma vertybe. Svarbu įsisąmoninti, kad šeima yra lietuvybės tvirtovė!

Vienas žymiausių lietuvių filosofų Juozas Girnius yra taikliai pasakęs:

Šeima yra pirmoji kovos už lietuvybę arena, kurioj lemiama, ar jaunoji karta išauga tėvų tautoje, ar jos atsisako. <…> Neteisu savo kaltę dangstyti „aplinka“. Šeima yra pagrindinė aplinka, kurioj vaikas bręsta. Ir jei šeimoj lietuviška dvasia yra iš tiesų gyva, tai ir vaikai išaugs lietuviškai nusistatę.

Labai svarbu tvirtos, teigiamos tėvų nuostatos lietuvių kalbos atžvilgiu. Tuomet jie turės daugiau galimybių sėkmingai lietuvių kalbą perduoti savo vaikams ir vaikaičiams.

Dvikalbystės mitai

Kas trukdo tvirtų, teigiamų nuostatų lietuvių kalbos atžvilgiu susiformavimui? Tai žinių apie dvikalbystės specifiką ir jos naudą stoka bei klaidingos išankstinės nuostatos. Šiame straipsnyje aptarsiu kelias klaidingas nuostatas arba mitus:

Mitas nr. 1: Namie geriausia kalbėti ta kalba, kuria vaikas kalba mokykloje, net jei tėvai tos kalbos nemoka labai gerai.

Jokiu būdu! Kalbėkite su vaikais tik lietuviškai. Kalbėjimo namuose tos šalies kalba reikia vengti ypač tiems tėvams, kurie patys tos kalbos gerai nemoka. Tokios strategijos siūloma vengti, nes, pirmiausia, tai gali neigiamai paveikti vaiko ir tėvų santykius; taip pat tokiu atveju vaikas girdi netaisyklingą tartį, netaisyklingas gramatines struktūras.

Pasidalinsiu puikiu šią situciją atspindinčiu pavyzdžiu. Vienos lietuvių šeimos vaikas, besimokantis Airijos pradinėje mokykloje, gavo blogus anglų kalbos įvertinimus. Tėvai susitikimo su mokytoja metu minėjo, kad su vaiku namuose kalba tik angliškai, taip stengdamiesi nemaišyti lietuvių kalbos, kad nesugadintų vaiko angliško akcento. Mokytoja jiems atsakė: „todėl jūsų vaikas ir nemoka angliškai. Patys nemokėdami anglų kalbos, kalbat su juo angliškai ir gadinate jo mokykloje pramoktą kalbą. Kalbėkite su savo vaiku lietuviškai, ir jis tada geriau mokės angliškai“.

Suprantama, vaikas turi išmokti šalies kalbą, bet tai neturi būti daroma gimtosios kalbos sąskaita. Toks procesas vadinamas subtraktyviaja dvikalbyste:

  • kada daugumos kalbos mokomasi mažumos kalbos sąskaita;
  • kada mažumos (t. y. gimtoji, paveldėtoji) kalba gali būti laikoma nesvarbia arba netgi trukdžiu.

Visa tai gali neigiamai paveikti vaiko tapatybę, emocinę, socialinę jo ir šeimos gerovę.

Mitas nr. 2: Dvikalbiam vaikui sunkiau sekasi mokykloje.

Dvikalbystė / daugiakalbystė stimuliuoja kalbinę ir bendrą raidą. Kaip jau minėta, dvikalbių / daugiakalbių vaikų pažintiniai gebėjimai geresni nei vienkalbių – jiems geriau sekasi susidoroti su įvairiomis kognityvinėmis, tokiomis kaip suvokimo, dėmesio sukaupimo, išmąstymo ir kt. užduotimis.

Ir nors pirmuosius žodžius iš vaikų lūpų tėvai gali išgirsti šiek tiek vėliau ir ilgiau laukti gramatiškai taisyklingų sakinių, dvikalbystės / daugiakalbystės nereikėtų tapatinti su kalbėjimo vėlavimu ir laikyti kalbos sutrikimu. Na ir žinoma, kelių kalbų mokėjimas vaikui bus didelis privalumas tiek mokantis mokykloje tiek ir universitete.

Mitas nr. 3: Vaikai lengvai tampa dvikalbiais tik klausydamiesi aplinkinių kalbos.

Kalbų mokymasis – tai aktyvus procesas, reikalaujantis daugybės progų, kada vaikai galėtų bendrauti su aplinkiniais. Klausymasis ir kalbėjimas yra svarbios kalbos mokymosi dalys. Mokyti vaiką dviejų kalbų – tai papildomas darbas tėvams, reikalaujantis daugiau kantrybės ir įsipareigojimo. Panašiai kaip mokyti vaiką groti pianinu – turi būti nuolat ir sistemingai praktikuojamasi.

Kelių kalbų įsisavinimo stadijos, apie kurias tėvai turėtų žinoti

Tėvai turėtų susipažinti su kelių kalbų įsisavinimo stadijomis, tam, kad nekiltų nereikalingo streso ir nuogastavimų, kad vaikas tinkamai neišmoks nė vienos kalbos:

  1. Pirmojoje stadijoje vaikas tikslingai neskiria kalbų – yra vienas žodynas, kurį sudaro abiejų kalbų žodžiai.
  2. Antrojoje stadijoje pradedama perimti skirtingas žodyno sistemas, t. y. vaikas pradeda suvokti, kad jo žinomi žodžiai priklauso dviem skirtingoms kalboms.
  3. Trečiojoje stadijoje vaikas galų gale „išnarplioja“ ir sintaksės taisykles, pradeda suvokti skirtingų kalbų žodžių jungimo ir sakinių konstrukcijų dėsningumus.

3 patarimai tėvams:

I. Dvikalbystė – tai privalumas ir investicija visam gyvenimui
Gyvenant svečioje šalyje dvikalbystė, o kartais ir daugiakalbystė yra neišvengiama ir jos tikrai nereikia bijoti. Dvikalbystė – tai privalumas ir investicija visam gyvenimui! Svarbiausia sudaryti kuo palankesnes sąlygas gimtosios (paveldėtosios) kalbos įgūdžių tobulinimui ir kartu mokytis šalies, kurioje gyvenama kalbos.

II. Viena aplinka – viena kalba
Kalbas reikia atskirti ir jas vartoti skirtingose situacijose – „viena aplinka – viena kalba“. Tai reiškia, kad namuose su vaiku kalbama viena kalba, pavyzdžiui, lietuviškai, o už namų ribų – kita kalba, pavyzdžiui, angliškai. Labai svarbu suprantamai vaikams paaiškinti, kodėl šeimoje kalbama viena ar kita kalba, o gal net keliomis kalbomis. Nesigėdyti savo gimtosios kalbos svečioje šalyje, nepaliauti ja kalbėti su vaiku ir nepasiduoti iškilus pirmiesiems sunkumams!

III. Svarbiausia nuoseklumas ir disciplina

  • Stenkitės sukurti įpročius, pvz., filmas (lietuvių kalba) sekmadienio rytą po pusryčių;
  • Laikykitės nuoseklios tvarkos: pvz., per savaitę perskaityti vieną knygą (lietuvių kalba); per mėnesį parašyti rašinį, atpasakojimą ir t. t ;
  • Atraskite kasdienių, mažų ritualų lietuvių kalba (pvz., pasakos, istorijos skaitymas prieš miegą).

Tėvai turėtų įsidėmėti, kad dvikalbystė – tai ištisas mokslas, kuriam reikia pastangų ir pasiryžimo, trunkančio ne vienerius metus. Tik tada šis mokslas duos rezultatų.

Šiame straipsnyje aptariau 3 iš 9 mitų, su kuriais savo praktikoje teko susidurti. Tolimesniuose straipsniuose aptarsiu kitus dvikalbystės mitus ir veiksnius, kurie padeda sėkmingai mokyti lietuvių kalbos.

Jurgita Urbelienė, Lietuvių kalbos mokytoja Airijoje, 2020 metų lituanistinio švietimo mokytojo premijos laureatė.

Šis straipsnis prisideda prie Vytauto Didžiojo universiteto rengiamos informacinės kampanijos, skirtos tėvų išeivijoje švietimui dėl lietuvių kalbos mokymo svarbos. Norėdami pasidalinti įžvalgomis ir patarimais dėl lietuvių kalbos mokymo išeivijoje, taip prisidedant prie informacinės kampanijos, kviečiame rašyti adresu: ingrida.dacioliene@vdu.lt

Jurgita Urbelienė: šeima – svarbiausia gimtosios kalbos ugdytoja

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, šiuo metu pasaulyje už Lietuvos ribų gyvena apie 1,3 mln. lietuvių, taigi—trečdalis tautos. Globalėjančiame pasaulyje ...skaityti daugiau

Jurgita Urbelienė: dvikalbystės mitai ir patarimai tėvams (2/3)

Gimtoji kalba – tai kalba, kurią vaikas išmoksta pirmiausia, tarsi savaime, nedėdamas jokių pastangų. Kartais ši kalba vadinama motinos kalba ...skaityti daugiau