Filosofinis manipuliavimas čia įmanomas, teigiant, kad, deja, niekas iš praeities nesimoko, nepaisant to, kad patetiškai, ypatingai propagandos labui ir praeities politikos keverzonėms, ta praeitis – kaip nori, taip ir dėliojama. Bet be atminties, be pažinimo vis tiek sunku gyventi.
Mes galime prisiminti patį didžiausią, tos pasaulinės lietuvių tautos, diasporinės lietuvių tautos susiorganizavimo įvyki 1935 m. Tai buvo ko gero vienintelis mūsų istorijoje Pasaulio lietuvių kongresas, kuris įvyko esant laisvai tėvynei ir esant laisvai diasporai. Kuris įvyko laisvai diasporai esant laisvanoriškų asociacijų asociacija, nes vienijančios PLB dar nebuvo, bet atstovavimas buvo nuo įvairių susiorganizavusių lietuvių.
O Lietuvos pusėje organizacija nebuvo biurokratų rankose. Tai buvo Draugija užsienio lietuviams remti. Jie buvo organizatoriai. Jeigu kalbėtume sociologiniais ir tarptautiniais terminais — tai NVO su NVO kalbėjosi. Laisvi žmonės ir laisvos asociacijos buvo viską lemiančios.
Ar galime iš to pasimokyti ir įsivaizduoti, kad Lietuvos pusėje būtų tiek stipri pilietinė visuomenė, susirūpinusi lietuvių diasporos likimu, kad galėtų suorganizuot ką nors panašaus? Gali žinoti, bet nepasimokysi.
Dar viena plotmė — pasaulio lietuvių mokslo ir meno žmonės buvo asocijuoti į įvairius laisvanoriškus darinius įvairiose pasaulio plotmėse. Suvažiuodavo į kongresus už savo pinigus tais laikais, kada lėktuvai kainavo truputį kitaip negu Ryanair dabar. Aukodavo savo laiką, sunešdavo savo pinigus.
Na? Pasimokysime iš praeities?
Kitaip sakant, neįmanoma daug kur pasimokyti, bet tą praeitį turėti kaip tam tikrą veidrodį, kaip atskaitos kažkokį atspindį mums vis tiek yra pravartu, po galais! Su viltimi, kad galime būti geresniais ir ypatingai su viltimi, kad vis dar yra įmanomi (nepaisant visų globalumo iššūkių, nepaisant visų virtualybių ir tūkstančių žmonių, kurie po pasaulį yra išsibarstę) įvairūs susitelkimo, solidarumo įvykiai. Įvykiai, kur laisvų lietuvių – mokslo žmonių kūrybinis protas ir meno žmonių jautros kažkokiu nors būdu kartu galėtų būti išnaudotos įsivaizduojant įmanomas geresnes mūsų būtis. Įsivaizduojant, kad mes kaip tautinė bendrija, pasaulyje galime būti save taisanti sistema, taip kaip Avižienio kompiuteris Vojadžeryje. Save taisanti sistema — tada kada yra šiokios tokios viltys turėt sutelktinio proto ir sutelktinės kūrybinės dvasios galimybes.
Šiandien gi didžioji problema yra priklausymo. Mes nežinome, kas mums šiandien trukdo gilesnei asociacijai. Mes nežinome ar pats bandymas po pertraukos simpoziumą gaivinti yra išmintingas veiksmas. Taip, aš buvau prie tų karštakošių, kurie sakė „taip“, net jeigu mes matome, kad neįmanoma ana forma to pakartoti dabar. Aš galbūt galvojau, kad šitas veiksmas gali būti kaip kažkoks naujas pilotuojantis budinimas, nes jis savo formatu jau gerokai mažesnis. Nebūtinai jis turi būti vienintelis, bet gal nuo šito pavyzdžio gali rastis visokiausių tipų simpoziumų ateityje. Tarp visokiausių jungčių — mokslo ir kūrybos žmonių. Suvokti, kad turime eiti į bendrumą, dalytis savo išmintimi, pasiekimais, ne specializuotai, kaip mes moksle esantys esam pripratę, nes visi turime aibes galimybių per tą svietą..
Man buvo truputėlį neramu, kad jeigu mes stengiamės pakartoti tai, ką akademinė skautija ar kitokie susivienijimai sugalvojo prieš pusamžį… Sąlygos yra pasikeitusios. Tačiau noriu tikėt, kad mes vis tiek imsimės ne saldžių klausimų diskutavimo, kad mes galvosime pirmiausiai apie identitetus ne kaip apie abstrakciją, bet ką mes dar galime nuveikt. Ar mes dar išvis galime kartu ką nors nuveikt? Ar viskas yra dirbtinio intelekto ir deep state struktūrų rankose palikta?
Leiskite su šiuo skepsiu ir viltimi baigti savo praklabą. Į sveikatą, ponios ir ponai! Čia yra mano tostas. Aš labai tikiu, kad kiek to skepsio čia buvo palieta sugers mūsų aistros ginčijantis apie tai, kokioje tikrovėje gyvename ir kokiais norime būti.