Lietuvių pasaulio vaizduotė siekia labai tolimas erdves, nors jas pusto užmarštis kartu su globalizacijos vėjais. Vienas iš tolimiausiųjų tos erdvės žemėlapių – tai Brazilija. 2011-ųjų rudenį, rugsėjo-spalio mėn., VDU Lietuvių išeivijos instituto žvalgybinė ekspedicija vaizdo ir garso juostoje  fiksavo išlikusius lietuvių pėdsakus didžiausiame pasaulio didmiestyje – San Paule, pietinėse šalies provincijose, kurios mūsų emigrantų apgyvendintos XIX a. pabaigoje, ir net atokiose Amazonijos džiunglėse, kurių žmonės mena kilnius lietuvių misionierių darbus.

Ekspedicijos maršrutas buvo sudarytas vadovaujantis kun. Antano Saulaičio patirtimi ir rekomendacijomis, tačiau konkrečių žmonių ir kontaktų paieškos tapo pačių ekspedicijos dalyvių rūpesčiu. Nors ekspedicijos laikas buvo ribotas, o erdvė neapibrėžta, iš viso buvo įrašyta keliolika pokalbių, kurių vieta ir laikas dažniausiai nebuvo suplanuoti iš anksto. Dalis jų buvo neformalūs, užfiksuoti vaikščiojant kavos plantacijose ar miestų archyvuose, kita dalis, įrašyti natūralioje tų žmonių aplinkoje, gali taikyti į nestruktūruoto interviu žanrą.

Žmonės, su kuriais teko kalbėtis tapo ne tipiško sociologinio, bet greičiau istorinio etnografinio tyrimo objektu. Ekspedicijos metu kalbinti žmonės sudaro plačią ir spalvingą lietuvių pasaulio pakraščio mozaiką: tai ne tik filme pristatomi Markas Lipas, Vitas Kiaušas ir Aurelija Dulevičiūtė-Voulgarelis, bet ir lietuvių bažnyčios choro vadovas Audris Tatarūnas ir lietuviško baro San Paule savininkai bei lankytojai; Paranos valstijoje gyvenantys broliai Pedras ir Benediktas Zumai – portugalų kalbos ir literatūros mokytojas ir antrasis – specialiųjų tarnybų agentas, ir telefonu kalbinti lietuviškai šnekančios XIX a. pabaigos imigrantų Balčiūnų šeimos nariai bei daugelis kitų, kurių balsų čia nesigirdi. Pasirinkti diasporos atstovai tampa savotiška prizme, leidžiančia įvairiomis spalvomis atskleisti Brazilijos lietuvių gyvenimą.

(Pokalbiai lietuvių pasaulio pakraštyje, Brazilija, 2013)