Pasaulio lietuvių universitetas kvietė diskusijai apie tai, koks pasaulio lietuvijos supratimas ugdomas mūsų mokykloje ir kodėl 1936 m. gimnazijose kone penktadalis istorijos pamokų buvo susiję su diasporos istorija, o dabar to nėra, nors mūsų emigracija dabar yra dešimt kartų didesnė?

Lietuvių diasporos istorijai skirtame veikale „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija, Egidijus Aleksandravičius rašo:
„..nesunkiai galime matyti, kaip Lietuvos lietuvių istorinė atmintis buvo formuojama per paskutiniuosius šimtą metų. Tauta su diaspora, pasklidusia visame pasaulyje – štai toks vaizdinys stipriai įsitvirtino lietuvių sąmonėje Pirmosios Respublikos gyvasties pabaigoje. <…> Prieš 1940-uosius gimnazijas baigusių lietuvių vaizduotė, mokyklos vadovėlių išugdyta istorinė pajauta, laiko ir erdvės ribos buvo labai stipriai susietos su faktu, kad mes, lietuviai, gyvename visame pasaulyje“. 1936 m. Adolfo Šapokos vadovaujamo autorių kolektyvo „pasiūlytas lietuvių pasakojimas baigiamas didele išeivijai skirta dalimi. Ji ne tik rodė įvykusius faktus, bet ir tam tikra prasme konstravo tuometinę lietuvių diasporinės tautos tapatybę“.

Diskusijoje dalyvauja:

Daiva Dapkutė, istorikė, VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja
Martynas Butkus, VDU istorijos studentas, „Academia cum laude“ programos dalyvis
Domas Lavrukaitis, VU kultūros istorijos ir antropologijos studentas
Julija Ladigaitė, psichologė, Ateitininkų federacijos narė

Diskusiją moderuoja:
Domas Boguševičius, istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas