Virtualizacija, kaip neapčiuopiama realybė, neatstos to, kas yra apčiuopiama, tačiau ką reiškia gyventi realybėje, kurioje tai, kas yra apčiuopiama, netenka reikšmės? Ar tai problema?
Nuotolinis darbas ar studijos tarp vienos vietos, kurioje esi fiziškai, ir kitos, kuri šią veiklą fiziškai palaiko, jau tapo gerai žinoma tiek darbuotojų, tiek studentų ir moksleivių, tiek ir pabėgėlių bei diasporos bendruomenių patirtis. Darbdavių tolerancija nuotoliniam darbui iš esmės keičia darbo rinkos geografinius apibrėžtumus, darbo laiko organizavimo įpročius.
Moksleiviai ir studentai gali studijuoti mokslo įstaigose net ir siautėjančios pandemijos ar karo sąlygomis. Dėl fizinio artumo galimybės nebuvimo, kai kurios diasporų bendruomenės ne tik priverstos aplinkybių persikėlė į virtualias erdves, bet atrado akstiną burti naujas grynai virtualias bendruomenes ar net suintensyvino savo fizinių atstumų ribojamą veiklą. Ką gero ir ką blogo visa tai mums atneša?
Anglakalbių kraštų mokslo įstaigos iš švietimo virtualizacijos planuoja daug užsidirbti. Europos Sąjunga tikisi sumažinti taršą. Kinijoje virtualizacija jau dabar leidžia efektyviau kontroliuoti savo piliečius.
Ar išsaugodami budrumą įstengsime nepamiršti kokie pavojai glūdi nuotolinėse studijose ir neprarasti ryšio su fizine realybe, apsisaugoti nuo virtualaus sklandumo genamo smalsumo ar virtualios kontrolės pagundų? Ar sukūrus virtualius universitetų, mokyklų dvynius mūsų gyvenimas taps saugesnis, švaresnis, artimesnis? Ar jis taps žmoniškesnis, ar mažiau žmoniškas?
Tinklalaidę įgarsino Liveta Ūselė
Kviečiame klausytis ir kitų sesijų įrašų
Laisvė ir jos formos
Laisvės formos diasporų istorijoje
Kas neša liepsną kai aplink tamsu? Lietuvos universiteto tradicija Lietuvoje ir išeivijoje
Antrosios simpoziumo dienos refleksija
Klestėjimas nenuspėjamumo sąlygomis
Už paramą įgyvendinant simpoziumo tinkalaidės idėją dėkojame:
