Vardinę Mockūnų stipendiją laimėjusi VDU studentė Rimantė Jaugaitė pusantro mėnesio studijavo Kroatijos istorijos institute – iš jo į Lietuvą ji parsivežė ne tik pilną lagaminą knygų ir siurrealistinių paveikslų, bet ir labai naudingų žinių ir tarptautinių kontaktų bagažą.

Kas paskatino teikti paraišką Mockūnų stipendijai? Kokie buvo tikslai?

Studijuojant, ir apskritai gyvenime, norisi pasinaudoti kiek įmanoma daugiau galimybių, o ilgosios VDU žiemos atostogos tiesiog viliote vilioja nuveikti kažką įdomaus. Tiesa, teikti paraišką paskatino ir kolegos, gavę stipendiją anksčiau. Visgi pagrindinis motyvas vykti buvo tai, kad Zagrebo universitete praleidau 2016 m. pavasario semestrą ir prof. Egidijus Aleksandravičius paskatino bakalaurinį darbą sieti su Kroatija („Valstybingumo idėjos kroatų ir lietuvių politinėje vaizduotėje 1930-1919 metais“), tad pamaniau, kad stažuotė į Kroatiją turiningai užpildytų mano atostogų laikotarpį, pagilintų kroatų kalbos žinias, sudarytų sąlygas padirbėti istorijos institute įgaunant praktinių įgūdžių ir laisvalaikiu leistų rinktis papildomą medžiagą baigiamajam darbui. Reziume – viskas buvo apskaičiuota.

Ar stažuotės vietą susiradai pati, ar kažkas pagelbėjo? Kaip sekėsi?

Susiradau pati – tiesiog parašiau istorijos institutui ir jie maloniai atrašė, kad lauktų pagalbininkų (šypsosi). Sekėsi gerai. Palankiai buvo žiūrėta ir į tai, kad tenai jau buvau gyvenusi, šiek tiek mokėjau kalbą, išmaniau nemažai apie kultūrą. Ar istorijos studentui gali pasisekti labiau, nei patekti į istorijos institutą? Beje, ir kolektyvas mane labai šiltai priėmė.

Trumpai papasakok apie savo stažuotės vietą ir ten atliktus darbus.

Institutas yra įsikūręs pačioje miesto širdyje, istoriniame pastate, kuris XIX-XX a. sandūroje įkūnijo romantišką kroatų tautos dvasią. Buvau supažindinta su institute dirbančiais mokslininkais, jų veikla, tačiau pagrindine mano misija tapo iki šiol tebevykstantis tarptautinis projektas COURAGE. Šis projektas yra skirtas tyrinėti kultūrinę opoziciją, veikusią XX a. socialistinės Europos erdvėje. Verta paminėti, kad jame dalyvauja ir Lietuvos istorijos institutas, Oksfordo universitetas, Trejybės koledžas Dubline, Prahos Karolio universitetas ir kt. Stažuotės metu turėjau asistuoti savo mentorei ir projekto koordinatorei Teodorai. Taigi, dirbau su INDIGO duomenų baze, užsiėmiau dokumentų ir opozicinių knygų viršelių ieškojimu nacionalinėje bibliotekoje ir jų skaitmeninimu, korekcijomis, teko pristatyti projektą aukštosiose mokyklose, fotografuoti, prisidėti prie projekto sklaidos. Buvo įdomu susipažinti su didžiuliu projektu, tiesiogiai apimančiu net 12 institucijų, t. y. dengiančiu visą postsovietinių šalių spektrą. Kaupiama duomenų bazė padės, teisingiau, jau padeda, mokslininkams atlikti transnacionalinius lyginamuosius tyrimus neišeinant iš namų.
Mainais į savanorišką darbą, kolegos nepaprastai daug pagelbėjo ir, tiesą sakant, iškilus klausimams apie kroatų tautinį atgimimą elektroniniais laiškais gelbėjo iki tol, kol pabaigiau rašyti bakalaurinį darbą.

Ar turėjai kuratorių/mentorių? Kas tavimi rūpinosi ir ar to reikėjo?

Taip, tai buvo XVIII a. tyrinėtoja ir COURAGE projekto koordinatorė Teodora. Ji manimi ir rūpinosi tiek, kiek galima pasirūpinti kitu suaugusiu žmogumi (šypsosi). Gerai, kad yra tam tikra prasme už tave atsakingas žmogus, kadangi jis tiesiogiai skiria užduotis, su juo tiesiogiai kontaktuoji, prašai galutinio įvertinimo ir informacijos. Be mentorės, praktika būtų gana paini ir neapibrėžta. Nors tikrai turėjau labai daug progų pabendrauti ir su kitais kolegomis, mentorės buvimas įnešė labai daug aiškumo.

Kaip atrodė tavo eilinė darbo diena? Ar dabar kažką darytum kitaip?

Praktika buvo gana lanksti, kadangi daugumą patikėtų užduočių galėdavau atlikti internetu. Daugiausia laiko praleisdavau nacionalinėje bibliotekoje ieškodama reikiamų knygų, skaitmenindama jų viršelius, keldama duomenis į INDIGO duomenų bazę, tad pačiame institute kasdien nesilankydavau. Dažnai bibliotekoje užsibūdavau iki vėlaus vakaro, kadangi pabaigusi darbus kibdavau prie informacijos rinkimo savo bakalauriniam darbui.

Ar turėjai ryšių su vietos lietuvių bendruomene? Jei taip, kokie jie buvo? Jei ne – gal gali trumpai paaiškinti, kodėl?

Zagrebas kol kas neturi savo lietuvių bendruomenės, tačiau yra pamėgtas „Erasmus“ studentų miestas. Veikliausia lietuvė, su kuria susipažinau dar pirmų mainų metu Zagrebe, buvo Ligita, žinoma kaip Lilly. Ją taip pakerėjo Zagrebas, kad po savo „Erasmus“ patirties ji nusprendė čia pasilikti, užsiimti šokių pamokomis su vietiniais ir kurti internetinę platformą atvykstantiems studentams iš Lietuvos ir iš viso pasaulio. Su pora atvykusių studijuoti lietuvių buvau susitikusi pirmųjų savo mainų metu, o šį kartą teko pasimatyti tik su metais jaunesne istorijos studente, kolege Milda, kurią pažinojau anksčiau.

Ko išmokai (visomis prasmėmis)?

Džiaugiausi, jog turėjau galimybę pagyventi menininko kroato ir slovėnės šeimoje. Pirmieji mainai kažkodėl nebuvo tokie malonūs kaip antrieji, tačiau galiausiai Zagrebas man tikrai tapo antraisiais namais. Su Zagrebo šeima palaikome ryšį iki šiol. Dėka jų, apie Kroatiją sužinojau dar daugiau, ir net iš kelių perspektyvų – kroato ir slovėnės! Be to, šeimininkas Branko praktiškai nemokėjo anglų kalbos, tad su juo bendraudavome kroatiškai. Šeima gyveno pačiame miesto centre, tad turėjau daug progų pasimėgauti miesto gyvenimu, grožėtis istorinėmis vietomis ir lankytis nuostabiame kroatų turguje. Tai toli gražu nebuvo pirmieji mano mainai, todėl daug su „Erasmus“ susijusių dalykų buvau išmokusi jau anksčiau. Visgi, galiu patvirtinti, kad būtent šios stažuotės metu išmokau derinti instituto darbą su mokslinio darbo rašymu bei duomenų rinkimu ir supratau, kad ateityje išties būtų įdomu užsiimti moksline veikla.

Ką parsivežei?

Parsivežiau pilną lagaminą knygų ir siurrealistinių, pagal vieno kroatų kaimelio tradiciją ant stiklo tapytų Branko paveikslų kolekciją (juokiasi). O jei rimtai – labai gerus įspūdžius apie Zagrebo miestą ir žmones, sukauptą patirtį ir žinių bagažą istorijos institute bei didžiąją dalį savo bakalaurinio darbo. Kontaktai, jei ne kontraktai, yra visų stažuočių ir bet kokių mainų esmė, tad antrą kartą būdama Zagrebe savo sąrašą gausiai papildžiau. Rašydama ir menotyros baigiamąjį darbą, kreipiausi ir susipažinau su kolegomis iš meno istorijos instituto, menotyrininkės Irenos dėka dalyvavau parodos apie Vieną, kaip imperijos meno centro, atidaryme.

Kaip trumpai galėtum apibūdinti stažuotės rezultatus/patirtis/naudą (ar nenaudą)?

Stažuotė padėjo įgyvendinti mano atsivežtus tikslus ir galiausiai suteikė progą pažinti nuostabius žmones – mano kroatiškąją šeimą ir istorijos instituto kolegas.

Į kokius konkrečius akademinius darbus tai pavirto? Kaip tai prisidėjo prie tavo bakalaurinio/mokslinio darbo rengimo?

Kaip ir minėjau, stažuotė „tiesiogiai pavirto“ į bakalaurinį darbą „Valstybingumo idėjos kroatų ir lietuvių politinėje vaizduotėje 1930-1919 metais“ ir gretutinių studijų baigiamąjį projektą „Istorinis naratyvas ir Valstybingumo idėjos XIX a. Kroatijos ir Lietuvos dailėje“. Abu darbai sulaukė puikių įvertinimų.

Ką veiki – dirbi, studijuoji šiuo metu?

Šiuo metu esu studijų pertraukoje, tačiau stengiuosi nešvaistyti laiko veltui – ką tik baigiau absolventų praktiką LR ambasadoje Romoje ir tuoj išvykstu į kitą stažuotę Čikagoje, Lituanistikos tyrimo studijų centre. Kitąmet planuoju įstoti į magistro studijas ir tęsti pradėtus darbus.

Kokios idėjos, iniciatyvos šiuo metu kirba tavo galvoje?

Idėjų labai daug – neturiu vieno plano, turiu mažiausiai kelis, todėl viską aprašyti greičiausiai prireiktų kelių puslapių ar bent jau poros schemų. Jei trumpai – mano tikslas šiuo metu yra įstoti į interesus atitinkančias magistro studijas; jų nusižiūrėjus esu keletą, kadangi ir interesų labai daug. Ateityje norėtųsi tęsti pradėtus tyrimus apie Kroatiją ir Lietuvą ir apskritai orientuotis į mokslinį darbą. Taip pat labai myliu Italiją, kurioje atlikau jau tris stažuotes. Neapsiriboju vien tik istorija, tad nenumoju ranka ir į galimybes tęsti karjerą tarptautinių santykių ar turizmo srityse. Manau, jog siaurai specializuotis gyvenant XXI a. būtų labai naivu, o taip pat ir nuobodu.