Stasys Lozoraitis – nenuilstanti tarnyba Lietuvai

2017-12-10

Lietuvos ir pasaulio enciklopedijos liudija apie medikų dinastijas, teisininkų dinastijas, kelias aktorių ir muzikantų kartas. Viena žymiausių Lietuvos diplomatų šeimų yra tėvas ir du sūnūs Lozoraičiai.

Diplomatas Stasys Lozoraitis (1898 — 1983)

Stasys Lozoraitis, būsimasis diplomatas, gimė 1898 m. rugsėjo 5 d. Kaune, likus vos daugiau nei metams iki neramaus ir ypatingai dinamiško XX amžiaus. Pirmuosius vaikystės metus jis praleido Lietuvoje, vėliau gyveno ir mokėsi Voroneže, Rusijoje. Tad vaikystė, branda arba pirmieji du jo gyvenimo dešimtmečiai dalinasi į būvį tėviškėje ir jos ribų. Išvykdamas mokytis į Voronežą, į ne vieną asmenybę išugdžiusią garsiąją Martyno Yčo gimnaziją, S. Lozoraitis Lietuvoje išsaugo ryškiausią prisiminimą – Tėvą. Motiejus Lozoraitis (1866-1907) mirė būdamas vos  keturiasdešimties metų, kai sūnui buvo tik aštuoneri.

Teisininkas, advokatas, publicistas ir vienas iš lietuvių tautinio atgimimo šauklių buvo neabejotinu autoritetu jo sūnui, kuris ateity, sunkiausiomis sau ir savo kraštui minutėmis, remsis jo mokymu ir mintimis. M. Lozoraitis buvo vienas iš žymiausių to meto lietuvių visuomenės veikėjų, intelektualų. Jis – dorų tautos šviesuolių, šiandien dar iš pradžiamokslio suolo žinomų Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio, Juozo Tumo-Vaižganto, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio, Prano Mašioto, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Vileišio, Povilo Višinskio bendramintis ir bendradarbis.

Vienu metu M. Lozoraitis redagavo lietuvių tautinio atgimimo laikraščio „Varpas“ politikos skyrių. Pats rašė straipsnius politikos, socialinio teisingumo, žemės reformos ar spaudos draudimo klausimais tame pačiame „Varpe“, kituose leidiniuose („Šviesa“, „Ūkininkas“). Žmogaus teisės, tautos laisvė, demokratija buvo pagrindiniais jo lietuviškos kovos tikslais. Paskutinius savo gyvenimo metus M. Lozoraitis praleido sunkiai sirgdamas, negalėdamas judėti. Kaip vėliau pasakys kalbininkas J. Jablonskis, jis buvo „Varpo“ doriausias, tiesiausias ir didžiausio takto žmogus. Daug vėliau, po trisdešimties metų (1937 m.), Lietuvos advokatų taryba M. Lozoraičiui, kaip „pirmajam dideliam advokatui, spaudos kovotojui, dideliam demokratui“, pastatys antkapį-paminklą, jame įamžindami jo paties žodžius: „Ir prasčiokai tie patys žmonės, kaip ir visi“.

Paskelbta Lietuvos nepriklausomybė bei deklaruojamas valstybingumas reikalavo ir visos naujų institucijų sistemos sukūrimo, darnaus jos veikimo. Valstybei reikėjo sukurti valdžios įstaigas. 1918 metų pabaigoje S. Lozoraitis grįžta iš Voronežo į Lietuvą, į Kauną ir pradeda dirbti besikuriančioje Lietuvos Vidaus reikalų ministerijoje. Sekančiais metais jis pereina dirbti į Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto, įsikūrusio adresu K. Donelaičio g. 13 (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto rektoratas, K. Donelaičio g. 58), kanceliariją, kur po kelių metų tampa jos vedėju. Ketveri metai patirties bene svarbiausioje valstybės raštinėje vėliau labai praverčia ateityje rašant ir tvarkant diplomatinius dokumentus, raštus, kitą korespondenciją. Tuo metu jis susipažįsta su Vincenta Matulaityte, valstybės kontrolieriaus Vinco Matulaičio dukra, ir susituokia Vytauto bažnyčioje Kaune. Tapusi būsimo žymaus politiko ir diplomato žmona V. Matulaitytė-Lozoraitienė (1896 — 1987) rūpinasi moters ir vaiko problemomis, įsteigia ir redaguoja žurnalus „Moteris ir vaikas“ (1929 m.), „Moteris ir pasaulis“ (1937 m.), atstovauja Lietuvos moteris pasauliniuose kongresuose Jugoslavijoje (1936 m. ) ir Škotijoje (1938 m.), propaguoja M. Montesori mokymą, vadovauja Lietuvos moterų tarybai (1934-1939 m.).

Darbas Užsienio  reikalų ministerijoje ir Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo pareigos

1923 metų balandžio mėnesį S. Lozoraitis pereina dirbti į Užsienio reikalų ministeriją, esančią kitoje K. Donelaičio gatvės pusėje. Taip prasideda jo šešiasdešimt metų arba iki mirties trunkanti diplomatinė veikla. Tik pradėjus dirbti ministerijoje, jis pasiunčiamas darbui į Lietuvos pasiuntinybę užsienyje. Berlynas, Vokietija, 1923-1929 metai. Iš pradžių jis dirba pasiuntinybės sekretoriaus pareigose, vėliau paskiriamas pasiuntinybės patarėju. Vokietijoje S. Lozoraitis klauso teisės paskaitas Berlyno universitete. Čia gimsta abu sūnus: Stasys ir Kazys. Stasys Lozoraitis (jaunesnysis) gimė 1924 m. rugpjūčio 2 d. Jis – būsimas diplomatas, kandidatas į Lietuvos prezidentus, tautos atminty išliekantis kaip „Vilties prezidentas“. O mirtis jam parinks ypatingą datą – birželio 13 d. (1994 m.). Kazys Lozoraitis gimė 1929 m. liepos 23 d., taip pat būsimas diplomatas, žurnalistas (mirė 2007 m. rugpjūčio 13 d.). Iš Vokietijos S. Lozoraitis siunčiamas patarėju į Italiją, dirbti Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto, kur ateity dirbs ir pasiuntinybei vadovaus abu sūnus. Karjeros laipteliais S. Lozoraitis pakyla iki charge d‘affaires (arba įgaliotojo ministro posto;1931 m.). Į Lietuvą visa šeima sugrįžta tik 1932 metų rugsėjį.

Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriaus pareigos S. Lozoraičiui tampa tarsi logine karjeros tąsa. O 1934 m. birželio 13 d., Prezidento A. Smetonos įsakymu, S. Lozoraitis paskiriamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru. Visa šeima įsikuria gerai žinomu adresu – K. Donelaičio g. 13, antrame aukšte esančiame tarnybiniame bute. Jame vyksta oficialūs ir neoficialūs susitikimai, tokie patys priėmimai, o į vaikų kambarį susirenka žaisti dar maži būsmi politikos ir visuomenės veikėjai Vytautas Landsbergis, jo brolis Gabrielius Žemkalnis, būsimas širdies chirurgas, gydytojas, akademikas Jurgis Brėdikis ir jo sesuo Aldona, kiti savų ir užsienio diplomatų vaikai.

Lietuvos užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis tampa jauniausiu tarp savo kolegų tuometinėje Vakarų Europoje. Nesibaigiančios tarnybinės kelionės, oficialūs vizitai į Helsinkį, Londoną, Maskvą, Paryžių, Rygą, Romą, Stokholmą ar Taliną bei gausybė derybų, priėmimų, susitikimų ministrui S. Lozoraičiui tampa tarsi didelis mūšio laukas už savo kraštą. Arba ta pati kova bei diplomatinė gynyba nuo vokiečių, nuo lenkų ir dar neįvertintų sovietų. Po 1938 metų kovą pateikto Lenkijos ultimatumo Lietuvos vyriausybei, S. Lozoraitis ketina pasitraukti iš užsienio reikalų ministro pareigų. Šalies prezidentas atsistatydinimo rašto iš ministro nepriima. Šiose pareigose S. Lozoraitis dirba iki tų pat metų pabaigos, o 1939 metų vasarį išvyksta atstovauti Lietuvą į Italiją, į Romą, tik dabar pasiuntinybėje prie Kvirinalo.

Ar galėjo tuomet S. Lozoraitis nuspėti ir patikėti, kad iš Lietuvos išvyksta ilgam? 1940 m. birželio 15 d., remiantis Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio telegrama, S. Lozoraitis pradeda eiti Lietuvos diplomatijos šefo pareigas. Sovietų okupacija sutrypia visų gyvenimus, trėmimais ir politiniais spektakliais bandomas ištrinti visas Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis, kurio du dešimtmečiai pažymėti nuolatinės politinės ir diplomatinės kovos už savo valstybės išsaugojimą, jos sienas, sostinę. Sekantys daugiau keturiasdešimt metų bus pažymėti tos pačios, tik daug sunkesnės ir kartais beviltiškesnės kovos už tą pačią, tik politiniuose žemėlapiuose neegzistuojančią valstybę, už kraštą, jo žmones.

Kova už tautą žodžiais ir darbais

Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų konferencijos (Teherano, Potsdamo) tik išryškina mažų valstybių statusus didžiosios politikos žaidimuose. Tapusios tarptautinės politikos įkaitėmis, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, lieka sovietų respublikomis. Jos ištrinamos iš pasaulio politinio žemėlapio. Kaip vėliau pasakys Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas S. Lozoraitis, po karo įsigalėjusi taika, nors ir laimėjus demokratinėms valstybėms, buvo tik tariama, nes pusė Europos (Centrinė ir Rytų) vis dar pavergta, („…dėl neišmanymo ar neatsargumo Vakarai padarė nemažai kompromisų su sovietais,…“), o likusioje Europos dalyje, pastebimi pokarinės demokratijos nuovargio ir pasyvumo ženklai, netikėjimas savo vedama užsienio politika, kai net žodžiu nėra ginami teisingumas ir moralė. LDT šefo kuruojama visa Lietuvos diplomatinė tarnyba, kaip vienintelė okupacijos metais veikusi Lietuvos Respublikos institucija, nenutraukusi savo veiklos iki pat šalies nepriklausomybės atkūrimo, gyvena lydima nuolatinės įtampos ir netikrumo dėl ateities. Tačiau nei šefas S. Lozoraitis, nei jo kolegos diplomatai nepasitraukia iš savo pareigų.

Visomis prasmėmis jie vieniši ir skaičiuojantys paskutinius pinigus, bet niekas iš jų neturi kitos šalies pilietybės, kuri gali suteikti bent socialines garantijas, ir savo poste kaip kariai išbūna iki pat mirties. Juos pakeičia likusieji, žemesnio rango diplomatai, kurių jėgos taip pat vis senka, o gretos mažėja. Apie kažkada įvaizdžiu tapusias baltas diplomatų pirštines čia niekas nekalba. Pats diplomatinės tarnybos šefas S. Lozoraitis kovoja už kraštą, kuriame pats praleido vos kelias dešimtis metų. Kiti suskaičiuoti daugiau kaip šešiasdešimt metų prabėga mokantis Rusijoje ar dirbant Lietuvos pasiuntinybėse Vokietijoje bei Italijoje. Romoje S. Lozoraitis praleidžia paskutinius beveik keturiasdešimt keturis metus, kurie paskiriami kovai už tautą, jos gyvastį ir ateitį. Visa politinė, diplomatinė, visuomeninė veikla paskiriama valstybės nepriklausomybės atgavimui. Nei sudėtingi santykiai su išsibarsčiusiomis tarp lietuvių išeivių politinėmis jėgomis, nei akivaizdus tarptautinės politikos ciniškumas nepalaužia jo tikėjimo savo tauta, kurią jis visad laikė aukščiau už viską.

Metų metais sakydamas kalbas Vasario 16-osios proga, jis pabrėžia du dalykus: sovietinę priespaudą ir lietuvių tautos gyvybingumą. Savo mintyse, tekstuose ir kalbose, S. Lozoraitis nuolat pabrėžia sovietinio režimo žiaurumą („…nėra reikalo dėstyti čia, kokią naštą sudaro svetima okupacija, nes beveik visa Europa yra tai patyrusi paskutinio karo metu. Tačiau man atrodo esant reikalinga priminti, kad Lietuvos okupacija turi tokių žiaurių ypatybių, kokių Vakarų Europa nematė ir tamsiausiais savo naujosios istorijos laikais“). Tačiau esant net ir tokioms sąlygoms S. Lozoraitis vis randa naujus tautos dvasios (kurią reikia išsaugoti ir fiziškai) gyvasties ženklus ir vilties šaltinius – jaunąją kartą („…niekada nepatyrusi nepriklausomos valstybės gėrio, išaugusi okupacijoje, rodo tautinį subrendimą, savarankiškumą, iniciatyvą,…“), o tai leidžia tikėti, kad bus laisva Lietuva. S. Lozoraitis nuolat kartoja ir kartoja, kad bet kokia prievarta tik grūdina tautą bei jos savimonę ir paliečia tik „…išviršines gyvenimo formas“, tačiau ji bejėgė prieš žmogiškąją dvasią, patriotizmą, tautinį solidarumą, laisvės siekimą, tikėjimą žmogiškumu.

Parengė

dr. Asta PETRAITYTĖ-BRIEDIENĖ
Lietuvių išeivijos institutas