Ramūnas Čičelis: pasaulio lietuvybė šiandien

2019-05-24

dr. Ramūnas Čičelis
VDU Lituanistikos katedros lektorius

Kai mūsų pasaulio kitoniškumas yra nykstantis, kai daugėja dvigubos tapatybės lietuvių, kai migracija nėra tragiškoji emigracija, Vytauto Didžiojo universitetas, būdamas ir Pasaulio lietuvių universitetu, kartu su Pasaulio lietuvių bendruomene, šių metų lapkritį kviečia mokslo ir kūrybos lietuvius pasaulyje ir tėvynėje kalbėtis ir diskutuoti apie kintančią lietuvybę takios modernybės epochoje. Kvietimas, vertas dėmesio, minties ir veiksmo dėl to, kad gali sukurti lietuvių „spiečių“, ateityje turėsiantį esminį vaidmenį, prisidedant prie pasaulio lietuvių intelektinės komunikacijos.

Gyvename tokiame pasaulyje ir tokiais laikais, kai kalbėti apie besąlygišką asmens ar socialinės grupės emigraciją iš tėvynės į kitą valstybę yra beveik neprasminga. Išimtį sudarytų tik karo pabėgėlių emigracija iš didžiules istorines pervartas patiriančių šalių. Taikos sąlygomis, iš Lietuvos, kitų Rytų Europos valstybių į užsienį apsigyventi važiuojama ne tragiškai nutraukiant ryšius su savo artimaisiais, profesine veikla ir gimtąja valstybe. Būtent dėl tos priežasties šiandienė lietuvių migracija po pasaulį byloja ne skalsesnio duonos kąsnio paieškas, kurios buvo itin ryškios XX a. pradžioje, kai vargingesni Lietuvos žmonės tūkstančiais traukė į Pietų Amerikos plantacijas ar Šiaurės Amerikos anglies kasyklas ar gyvulių skerdyklas. Mūsų laikų lietuvių išvažiavimai iš gimtojo krašto nėra ir tokie kategoriški ir fatališki, kokie buvo prieš pusšimtį metų, kai pasitraukti į Vakarus reiškė išsaugoti savo ir artimųjų gyvybę tremties ir genocido pavojuje, jei būtų pasilikta okupuotoje Lietuvoje. Dabarties Lietuvos žmonių važiavimas į svečias šalis yra toks laisvas, nekontroliuojamas ir net nesuskaičiuojamas, kad seniai neteko pertrūkio kolektyvinėje tautos biografijoje statuso. Šiandien kalbėti apie išeivijos visuomenines tendencijas, emigrantinį mokslą ar meną yra tiesiog siaura ir nesuprantama. Nepaisant dažnai Lietuvos padangėje pasigirstančių siūlymų palikusiuosius tėvynę vadinti „prarastaisiais ir žuvusiaisiais“, objektyvi faktinė realybė byloja priešingą tendneciją: migrantai lietuviai, kaip ir mūsų proseneliai bei seneliai per sovietinę okupaciją, itin stipriai prisideda prie Lietuvos mokslo, kultūros ir meno raidos, atverdami tėvynę daugiaprasmiam polilogui su neišvengiamai kitokiu ir savitu pasauliu – Lietuva dėl to praranda uždaros, posovietinės, kompleksuotos ir pokolonijinės šalies tapatybę ir įgauna identitetą tokios valstybės, kurioje gyvena vis atviresnė visuomenė, vis labiau gerbiamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, jos piliečiai netapatina savęs su istorijos aukomis. Taigi, iš Lietuvos šiandien išvykstama jos neprarandant.

Aktorius Vytautas Anužis Santaros-Šviesos Kauno klubo studijų savaitgalyje Šeteniuose 2014 metais yra kalbėjęs ir pastebėjęs, kad individualioji žmogaus sąmonė ir tapatybė migruojant veikia kiek kitaip, nei kolektyvinė. Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ akivaizdžiai parodoma, koks vis dar gali būti katastrofiškas pačiam žmogui jo išvažiavimo iš tėvynės faktas. Apibendrindamas V. Anužis pabrėžė, kad nemaža dalis migravusiųjų iš Lietuvos yra labai stiprios asmenybės, sukonstravusios savo vidinį pasaulį ir aplink jas esančią daiktinę, konkrečiąją tikrovę iš naujo – tuomet, kai ima atrodyti, jog senoji, lietuviškoji, tapatybė prarasta. Visgi, ta prarastis nėra galutinė – to vidinio ir išorinio socialinio konstravimo palydovas dažniausiai yra nostalgija. Rašytojas Sergejus Kanovičius viename iš interviu yra pastebėjęs, kad nostalgija tėvynei yra gydoma, o meilė jai – niekaip, nes ji nėra ligos požymis. XXI amžiaus trečiojo dešimtmečio prieangyje daugelis po Lietuvos nepriklausomybės išvykusiųjų jau yra pagydę savąsias nostalgijas, todėl dabar, kaip teigia literatūrologė Laura Laurušaitė, gyvena hibridinėje stadijoje: jie nėra tie sėslūs Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ar mažesnių miestų žmonės, tačiau jų meilė tėvynei tebedalyvauja jų kasdienybėje, todėl randasi pagrindas ir priežastis kalbėti apie dvigubas tapatybes, gyvenimą dviejose vietose: ir užsienio šalyje, ir tėvynėje, palaikant įvairiapusius ir glaudžius socialinius, komunikacinius ir kūrybinius ryšius.

Šiandien, regis, prasminga retoriškai klausti: ar po kelių dešimtmečių, kai mūsų migrantai galimai kolektyviai išgyvens vadinamąją mimikrijos būseną, bus įmanoma kalbėti apie jų lietuvybę už tėvynės ribų? Mimikrija – tai toks psichologinis procesas, kai migrantas ima itin sparčiai prisitaikyti prie naujesnės, ne gimtosios, realybės, todėl iškyla pavojus jo atsineštinei tautinei tapatybei. Sociologas Zygmunt’as Bauman’as paskutinėje savo viešojoje paskaitoje yra pastebėjęs, kad šiandienis pasaulis ima vis labiau prarasti vidinius skirtumus – žmonės, valstybės, žemynai yra vis panašesni tarpusavyje, todėl esama galimybės, jog ateityje nebus prasmės kalbėti apie griežtus tautinius, rasinius ir kultūrinius skirtumus.

Lietuviai, kaip rodo VDU profesoriaus istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus veikalas „Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija“, jau šimtmečius yra diasporinė tauta. Konstruktyvų vaidmenį lietuvių tautos istorijoje visada atliko vidinė ir visuomeninė šviesa bei visuomeninė, kūrybinė iniciatyva, sukurianti mums, lietuviams, bendrą praeities naratyvą, prieštaringą dabarties vertinimą ir gyvybines galias patvirtinančią ateitį.