Interviu parengė ir viešnią kalbino VDU Lituanistikos katedros doktorantė Eidmantė Kalašinskaitė-Zavišienė.
Mokslų daktarė Angela E. Arndt gimė Detroite, Mičigano valstijoje, o dabar gyvena mažame miestelyje Rising Sun, Indianoje, pačiame JAV viduryje. Jos darbo sritis – edukaciniai tyrimai, kuriais siekiama didinti įvairovę STEM inžinerijos srityje. Angela yra programų vertintoja, dirbanti su Nacionalinio mokslo fondo dotacijomis; ji taip pat moko technologijų vyresnio amžiaus suaugusiuosius; dirba technologijų startuolyje, kuris siūlo internetinius kursus besimokantiems suaugusiesiems. Kadangi Angela aktyviai įsitraukusi į švietimo sritį, nenuostabu, kad ji nusprendė išmokti lietuvių kalbos. Tačiau tai nėra pagrindinė priežastis – Angela yra lietuvių kilmės ir labai trokšta užmegzti ryšį su savo šaknimis ir pasinerti į Lietuvos kultūrą. Šių metų pavasarį Angela pirmą kartą gyvenime atvyko į Lietuvą ir sutiko pasidalyti patirtimi mokantis kalbos ir tyrinėjant šalį.
Angela, ar visada žinojote, kad esate lietuvių kilmės? Ar apie tai buvo kalbama jūsų namuose, kai buvote maža?
Nuo pat vaikystės žinojau, kad mano šeima yra lietuvių kilmės. Jie atvyko į JAV šeštajame dešimtmetyje ir visi vyresni mano šeimos nariai kalbėjo lietuviškai. Žinojau, kad esame lietuviai, žinojau kultūrinius aspektus, maistą ir progas, bet kalbos nemokėjau. Mano mama buvo maištininkė. Ji ištekėjo ir susilaukė mūsų, vaikų, o paskui išsiskyrė septintajame dešimtmetyje, hipių judėjimo metu. Taigi mama maištavo ir su šeima kalbėdavo lietuviškai, tačiau mūsų lietuvių kalbos nemokė. Bet mes turėjome sąlytį su kalba per senelius, tetas ir dėdes. Kai buvau maža, seneliai mane vesdavosi į lietuviškas mišias, tad ten girdėdavau kalbą. Ji buvo labai melodinga, graži ir net paslaptinga, nes žodžiai man skambėjo kitaip, nei būtų skambėję, jei būčiau žinojusi jų reikšmę. Bet pats mišių ritualas, susimaišęs su kalba, man buvo magiškas.
Atsižvelgiant į tai, kad Indianoje gyvena nedaug lietuvių, ar ten yra lietuvių bendruomenių?
Viena yra didmiestyje, Cincinatyje, bet aš su ja nesu užmezgusi ryšių, iš dalies dėl to, kad gyvenu kaime. Tačiau man dalyvavimas VDU organizuojamuose nuotoliniuose lietuvių kalbos ir kultūros kursuose atstojo įsitraukimą į bendruomenę. Labai apsidžiaugiau, kad siūlomos stipendijos, tad nieko nelaukusi pasinaudojau šia galimybe.
Kodėl nusprendėte mokytis lietuvių kalbos? Ar dėl šeimos, ar dėl kokių nors kitų priežasčių?
Tiesiog norėjau išmokti. Taip pat ir dėl mamos. Kai ji mirė, pagalvojau, kad noriu išmokti daugiau, mėgautis kalba ir atrasti šiek tiek daugiau istorijos. Todėl ir nusprendžiau mokytis. Taip pat ir dėl kultūrinės kursų dalies. Kalba pati savaime yra svarbi, bet, deja, mano šeimos narių, kurie kalbėjo lietuviškai, jau nebėra, tad neturiu su kuo pasikalbėti. Todėl man šiek tiek svarbiau mokytis apie kultūrą ir pajausti ryšį su paveldu. O gautas žinias, tiek kalbos, tiek kultūros, perduosiu sūnėnams ir dukterėčioms. Jie dar jauni, dabar neturi laiko domėtis savo šaknimis, bet tikiu, kad atėjus tinkamam laikui, galėsiu su jais pasidalinti tuo, ką išmokau, ir galbūt net paskatinti pačius mokytis toliau.
Kaip manote, ar sunku išmokti lietuvių kalbą, ar pati susidūrėte su kokiais nors sunkumais?
Kalba labai sudėtinga. Sakau tai su humoru, nes man pačiai buvo labai sunku. Kai pradėjau mokytis, man buvo 55 ar 57 metai. Iš vaikystės prisiminiau lietuviškas lopšines, kaip paprašyti maisto, supratau frazes „atsisėsti“, „ateiti čia“, „labas, iki pasimatymo“ ir panašius dalykus. Bet kai pradėjau mokytis… Prisipažinsiu: A1 lygį mokiausi keturis kartus ir galėčiau mokytis dar vieną. Kai pradėjau kursus, verkiau vos du kartus! (juokiasi)
Maniau, argi gali būti sunku, juk tai pradedančiųjų lygis, tiesa? Dėstytoja mums davė tokią lentelę ir pasakė: „darykite šitai su tuo žodžiu, ir tuo, ir tuo, ir tada pritaikykite tą taisyklę, ir tą“. Iš pradžių buvau priblokšta, kokia neįtikėtinai sudėtinga lietuvių kalba. Bet ji taip pat žavi. Tai ypatinga kalba dėl daugelio priežasčių. Pirma, man ji yra artima dėl mano šeimos, bet kuo daugiau sužinojau, tuo gilesnė ji man atrodė. Pirmosios paskaitos pradžioje susirinko nemažai studentų. Tarp jų – ir grupė žmonių iš Indijos. Jų buvo gal penki ar šeši ir visi jie mokėsi lietuvių kalbos dėl jos sąsajų su sanskritu. Jie norėjo suprasti sanskritą, nes buvo mokslininkai arba domėjosi religija. Žinojau, kad lietuvių kalba – tai sena kalba, žinojau, kad ji labai vertinga. Bet apie šią sąsają nieko nežinojau. Buvau labai nustebusi, tačiau tai suteikė lietuvių kalbai daugiau tekstūros, daugiau gylio. Supratau, kad šią kalbą nori išmokti ne tik savo šaknų ieškantys žmonės, pamačiau visai kitą mokymosi priežastį.
Ar turite mėgstamą lietuvišką žodį ar frazę?
Mėgstamiausio žodžio ar frazės negaliu išskirti, bet vieną tikrai dažnai vartoju. Visada sakau „labai labai gerai“. Man patinka ši frazė, nes ji rimuojasi, ir aš iš tikrųjų galiu ją taisyklingai ištarti. Taip pat kartais dainuoju lopšines iš vaikystės, kurios mane nuramina. Ir, žinoma, „aš noriu valgyti“ (juokiasi).
Man patinka lietuvių kalbos skambesys, ji skamba kaip dainavimas. Ir dar man labai patinka kalbėti angliškai su žmonėmis, kurie turi lietuvišką akcentą. Kai kurie skamba kaip mano močiutė arba teta, arba kaip kiti šeimos nariai, kurie kalbėdavo angliškai su ryškiu lietuvišku akcentu. Ir tą akcentą kartais girdžiu čia, Lietuvoje, iš vyresnių žmonių. Man tai malonus ryšys, sukeliantis vaikystės prisiminimus.
Kadangi Lietuvoje esate pirmą kartą, koks jūsų pirmasis įspūdis, pirma mintis?
Seniai norėjau atvykti į Lietuvą. Čia jaučiuosi labai patogiai, jaučiuosi saugi, priimta. Iki šiol visa kelionė buvo nuostabi. Ir tai, kas dar suplanuota, tikiu, bus nuostabu. Ir dar – Lietuva tokia graži. Tokia graži, žalia vieta. Tai, kad ši kelionė įvyko, kad esu čia – jau nepaprastai ypatinga.
Ar prieš atvykdama čia girdėjote kokių nors stereotipų apie Lietuvą? Ar jie pasitvirtino?
Esu girdėjusi sakant, kad lietuviai uždari. Ir aš pastebėjau, kad kai kurie žmonės išties vaikšto nuleidę galvas, neužmezga akių kontakto, nesišypso. Iš tikrųjų mačiau nedaug besišypsančių žmonių.
Bet aš žinau, kad žmonės čia patyrė didelę kolektyvinę traumą (kalbu apie sovietų okupaciją), o paskui tie žmonės susilaukė vaikų. Ir nors jauni žmonės tos traumos nepatyrė, bet jie perėmė charakterio savybes ir bruožus iš ankstesnės kartos. Nors tie keli jauni žmonės, su kuriais man iš tikrųjų teko bendrauti kelionės metu, buvo labai bendraujantys. Ir tai padėjo suprasti, kad tas susirūpinęs, piktas veidas – tik fasadas. Galbūt žmonės tiesiog turi savų reikalų ir galvoja apie juos? Ir galbūt nereikia taip sureikšminti jų veido mimikos? Aną vakarą kaip tik ėjome pro barą, pažvelgiau į jį, o viduje visi linksminasi, gerai leidžia laiką – o juk tai tie patys žmonės, su kuriais prasilenkiu gatvėje. Taigi greičiausiai lietuvius reikia pažinti, jie savo šypsenų bet kam nedalina.
Kokių skirtumų įžvelgiate tarp Lietuvos ir JAV?
Keletas žmonių manęs klausė: „Kodėl tu važiuoji į Europą? Kodėl važiuoji į Lietuvą? Kodėl nevažiuoji į Kaliforniją ar Didįjį kanjoną?“ Iš tiesų, nesu aplankiusi visos Amerikos. Kodėl važiavau į Europą? Na, čia kitokia kultūra, kitokia vertybių sistema. Įgavau visiškai kitokią patirtį nei keliaudama Amerikoje. Žmonės čia kitaip žiūri į savo istoriją, kalbą, paveldą. Norėčiau tikėtis, kad jūs, lietuviai, savo unikalume atrandate vertę, kurią matau aš, kad mylite ir puoselėjate jį. O Amerika tikrai nėra kažkuo geresnė už likusį pasaulį.
Ko norėtumėte palinkėti žmonėms, kurie galvoja apie lietuvių kalbos mokymąsi ar atvykimą į Lietuvą, bet dar nėra tam pasiruošę, vis dar svarsto?
Pasakyčiau jiems, kad tai yra lengviau, nei manote, ypač atvykti čia. O kalbant apie lietuvių kalbą – ji nėra lengva. Jos nėra paprasta išmokti, bet ji leidžia priklausyti bendruomenei. Taigi tiesiog pradėkite, nes tai neįtikėtina patirtis, tik nebijokite žengti pirmojo žingsnio.