2013 m. liepos 15-16 d. VDU vyko Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) kraštų valdybų pirmininkų suvažiavimas. Ta proga – pokalbis su PLB valdybos pirmininke Danguole Navickiene.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Konstitucijoje sakoma, kad organizaciją, kuriai vadovaujate, „sudaro visi lietuviai, gyveną už Lietuvos Respublikos ribų, bei jų šeimų nariai”. Ar tikrai, norint tapti PLB nariu, nekeliami daugiau jokie reikalavimai?

Esame organizacija, kuri priima visus už Lietuvos ribų gyvenančius bei lietuviško kraujo turinčius žmones (nebent jie patys to nenori). Šiandien skaičiuojama iki penkių lietuvių imigracijos bangų. Tarp jų yra tokių, kurie atvažiavo į Ameriką ar kitą užsienio šalį nepraradę savo meilės gimtinei bei noro su ja bendrauti, išlaikyti kalbą ir savo lietuvišką tapatybę. Tačiau, žinoma, yra ir tokių, kuriems Lietuva visai nesvarbi – jiems aš netarnauju. Aš, o ir visa PLB, tarnaujame tiems, kurie nori likti lietuviais. Taip pat mielai priimame nelietuvius sutuoktinius, lietuvio/-ės ir nelietuvės/-io vaikus. Net jei jų palikuonys ves kitų tautybių žmones, tačiau norės būti ir laikys save lietuviais – jie gali tapti PLB nariais.

O kaip su nebemokančiais lietuvių kalbos arba tais, kurie jos niekada ir nemokėjo?

Nariais gali būti ir nekalbantys lietuviškai, jeigu jų norai yra geri. Pažįstu nemažai tokių jaunuolių, mano vaikų draugų. Pavyzdžiui, viena jų, beveik nemokėdama kalbos, budėjo Seime kartu su prof. V. Landsbergiu, kai lauke siautė tankai.

Aš nesmerkiu nekalbančių lietuviškai. Smerkiu tuos, kurie nusispjauna ant Lietuvos ir sako, kad jiems nesvarbu būti tautos dalimi, o svarbu tik užsidirbti pinigų. Jie nesilaiko PLB principų, patys tokiu būdu pasirenka atsisakyti tos narystės Bendruomenėje, kuri, žinoma, nėra oficiali. PLB tarsi sako: gerai, mes už jus kalbėsime – mes būsime stipresni, jeigu kalbėsime vienu balsu.

Kokios šiuo metu yra svarbiausios PLB veiklos kryptys?

Pagrindinis PLB veiklos prioritetas – tai lietuvybės išlaikymas užsienyje. Svarbu ir metodika, ir įgyvendinimas. Bet vienas iš pagrindinių būdų – ir emocinis, ir praktinis – yra siekimas išsaugoti Lietuvos pilietybę užsienyje gyvenantiems lietuviams, įgijusiems kitos šalies pilietybę.

Kas, Jūsų manymu, šiandien sudaro didžiausias kliūtis lietuvybei užsienyje išlaikyti?

Sunkiausias dalykas yra turėti valios, norėti dirbti. Kita didelė kliūtis – priemonių trūkumas, tiksliau – prieinamumo prie tų priemonių. Kalbame apie neformalųjį lituanistinį švietimą, o diplomatai užsienio lietuviškoms mokykloms knygas veža savo portfeliuose. JAV bei Kanadoje, kur Lietuvių Bendruomenė veikia jau seniai, esame išvystę savo švietimo metodiką ir pritaikydami ją atitinkamai perrašę vadovėlius. Bet yra kitų vietovių, pavyzdžiui, rytiniai kraštai, kur dar neseniai buvo uždrausta visuomeninė veikla, kur nėra išvystytų lietuviškų mokyklų – jiems tų vadovėlių labai reikia.

Mums, Vakaruose, labiau reikėtų neakivaizdinių programų, kad patys vaikai, atsisėdę prie kompiuterių, galėtų treniruotis. Tačiau jos neturi būti sausos, ir mokytis turi būti smagu! Suaugusiems jau yra išvystytos ESL („English as a Second Language“, liet. – „anglų kalba kaip antroji užsienio kalba“) programos. Ar nebūtų gerai ir vaikams išvystyti kažką panašaus į „Lithuanian as a Second Language“?

Nes kai vaikas išeina į anglakalbę mokyklą, lietuvių kalba jam išsyk tampa antrąja, ko dažnai tėvai nepripažįsta ar nenori suprasti ir net nepajunta, kaip vaikas šeimoje nustoja kalbėti lietuviškai. O juk pats svarbiausias dalykas – komunikacija šeimoje.

Kokių patarimų turėtumėte lietuvių šeimoms, gyvenančioms užsienyje ir norinčioms savo vaikus užauginti lietuviais?

Jeigu tėvas ar mama sako „kalbėk lietuviškai“, o į vaiko klausimą „kodėl“ atsako „nes aš tau taip liepiau“, tai nieko gero. Juk čia ne šiukšlių išnešimas. Reikia įdiegti meilę nuo pat pamatų – vaikas turi anksti pajusti prasmę ir prarasti baimę būti skirtingu. Tokia baimė buvo itin didelė mūsų kartoje, kuomet Amerikoje visi buvo „tirpinami į vieną puodą“ ir stengiamasi visus suvienodinti. Mokykloje mus vaikai už kitoniškumą net primušdavo, jautėme išties didžiulį spaudimą. Tėvams teko sunki užduotis mus auklėti taip, kad norėtume išlikti lietuviais, kad tuo didžiuotumėmės. Nors galiu kalbėti tik už savo šeimą, bet buvo tikrai labai daug pasišventusių tėvų, kurie kartu su kalba mūsų kartai įdiegė ir Lietuvos meilę, pasididžiavimą ja. Vaikai klausdavo: „Kodėl aš turiu didžiuotis?“. Ir tada vykdavo prasmingos diskusijos apie tai, o klausimas „kodėl“ daugiau nebekildavo.

Aš savo vaikus panašiai auginau, mano antrasis vyras savo dukras taip pat augino. Nors ir jie dejuodavo, kad sunku šeštadieniais keltis į lietuvišką mokyklą, bet būtent ten užsimezgė draugystės visam amžiui. Paaugę jau džiaugėsi, o kai atvažiavę į Lietuvą čia rado naują gyvenimą, liko mums amžinai dėkingi.

Jie šiuo metu gyvena Lietuvoje?

Taip, mes po vieną vaiką paaukojome Lietuvai – mano sūnus ir podukra jau dvidešimt metų, kaip čia gyvena. Lankėsi čia po Nepriklausomybės atkūrimo, podukra mokėsi ir jai taip patiko, kad įkalbėjo ir brolį persikelti gyventi į Lietuvą. Abu sukūrė gražias lietuviškas šeimas, augina man Lietuvoje tris anūkėles.

Žinoma, mergaitės užaugę norėtų studijuoti Amerikoje, ir tai natūralu. Man tik skaudėtų širdį, jeigu jos išvyktų, ir tai būtų emigracija. Norėčiau, kad baigę studijas grįžtų į Lietuvą ir būtų čia naudingos.

Bet ar, Jūsų manymu, šiais laikais globaliame pasaulyje egzistuoja toks dalykas kaip galutinė emigracija?

Čia labai sunkus klausimas… Galutinė emigracija turbūt yra skirtinga kiekvieno širdyje. Kuo ilgiau palaikysime ryšius su Lietuva, tuo mažiau emigracija bus galutinė. Jei išlaikysim tvirtą, Lietuvą mylinčią bei remiančią diasporą, tai emigrantai, pavyzdžiui, Amerikoje ras kaip ir antruosius namus. Atvykę nesijaus, kad yra visiškai palikę Lietuvą, ir tokiu būdu jie nepraras ryšių su gimtine – Lietuva juos vis tiek trauks ir kvies.

Minėjote, jog Lietuvoje vis dar per mažai žinoma apie lietuvių bendruomenės (mažosiomis raidėmis) skirtumą nuo autoritetą turinčios Lietuvių Bendruomenės (didžiosiomis raidėmis). Liepos 17-ąją PLB Kaune rengiamas išeivijos koncertas-minėjimas – vienas iš būdų tapti labiau regimais?

Norime užmegzti kuo daugiau ryšių, būti labiau matomi. Šįmet nutarėme ne tik PLB kraštų valdybų pirmininkų suvažiavimą, bet ir kultūrinį renginį – koncertą-minėjimą, skirtą Pasaulio lietuvių vienybės dienai ir garsiųjų lietuvių lakūnų skrydžio per Atlantą 80-ajam jubiliejui paminėti – suruošti Kaune. Čia apie mus žino mažiau negu Vilniuje, nes iki šiol visi PLB renginiai dažniausiai vykdavo sostinėje.

Koncertas-minėjimas turi kelis tikslus: norime užmegzti ryšį su Kauno lietuviais, parodyti, kokia gyva Lietuva ir jos kultūra užsienyje, bei pagerbti lakūnus Darių ir Girėną. Kadangi koncertas nemokamas, tikimės, kad jį turės progos pamatyti ne tik kviestiniai svečiai, bet ir Kauno visuomenė. Tai pirmas toks bandymas, bet tikimės, kad ne paskutinis.

Svarbiausias PLB kasmetinis renginys – kraštų LB valdybų atstovų suvažiavimas – šįmet vyksta VDU. Galbūt ir Jums, kaip nemažam skaičiui Jūsų kartos aktyviausių išeivijos lietuvių, šis universitetas kelia vienokių ar kitokių sentimentų?

O taip, juk mano tėveliai susitiko studijuodami VDU! Abu jie mokytojai: mamytė baigė geografiją, tėvelis – vokiečių kalbą ir pedagogiką, o netrukus po studijų užbaigimo apsivedė. Taip pat ir daugelio mano draugų tėvai yra baigę VDU. Todėl, kai universitetas vėl pradėjo steigtis, mes su dideliais sentimentais ir noru šokome jo remti. Be to, prof. Algirdas Avižienis – labai artimas mūsų šeimos draugas. Kadangi jis buvo pirmasis atsikūrusio universiteto rektorius, skubėjome kuo greičiau padėti. Suruošėme net koldūnų pietus mūsų kieme (mano vyras pelnytai tituluojamas Vakarų pakrantės „koldūnų karaliumi“), į kuriuos suėjo daugiau negu šimtas žmonių. Taip surinkome nemažai pinigų nupirkti knygoms pirmiesiems iš Amerikos atvykusiems VDU profesoriams.

Džiaugiamės, kad turime progą tokiu būdu savotiškai sugrįžti į VDU.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Vaiva Ragauskaitė