Esu Rimantė Jaugaitė, VDU ketvirto kurso istorijos bei gretutinių meno istorijos, kritikos ir medijų programų studentė. Būdama šešerių svajojau tapti archeologe, bet galiausiai apsisprendžiau studijuoti istoriją. Labai džiaugiuosi priimtu sprendimu ir per keturis studijų metus VDU sukaupta akademine bei asmenine patirtimis. Dar aštuntoje klasėjė, pirmą kartą sudalyvavusi tarptautiniame projekte „COMENIUS: Radio teen“, žinojau, kad būdama studente turėsiu išnaudoti visas studijų mainų galimybes. Penkios dienos, praleistos Apulijos regione italų šeimoje, tapo lūžiu mano gyvenime – trumpa išvyka leido suvokti, koks lobis yra kitų kultūrų ir žmonių pažinimas. Jau tada užsibrėžiau tikslą – pagyventi bent dvejuose Europos miestuose, bet patirtis galiausiai pranoko lūkesčius!

Tik įstojus į universitetą dalyvavau „Youth in Action“ projektuose Lenkijoje, Lietuvoje ir Armėnijoje. Žinojau, kad kuo greičiau noriu išvykti į studijų mainus ir pradėjau svarstyti kur, kaip istorikei, būtų naudinga vykti. Kadangi mano specialybės kalba buvo rusų, pradėjau mąstyti apie dvišalių mainų galimybę Rusijoje. Turėjau labai daug stereotipų ir išankstinių nuostatų, tačiau nusprendžiau sudalyvauti konkurse, laimėti ir patikrinti kaip ten iš tiesų yra! Buvau tik pirmakursė, tad turėjau komisijai įrodyti esanti verta vykti studijoms į valstybinį Sankt Peterburgo universitetą. Pirmenybė buvo teikiama magistrantui, tad papuoliau į „atsarginių sąrašą“… Kadangi jame buvau pirma, tikėjau, kad vietos visgi slinksis ir neklydau! Ši situacija privertė savyje viską apsvarsyti ir uždegė norą „laimėti kelialapį“. Taip, galiausiai, abu su magistrantu Jonu vykome į Peterburgą ir tapome ne tik VDU, bet ir Lietuvos ambasadoriais universitetų mugėje. LR konsulato dėka, mūsų stalas, papuoštas didžiuliu šakočiu, vėliavėlėmis, balionais ir kalnu lankstinukų, atkreipė daugelio užsieniečių dėmesį.

Kadangi metus savanoriavau didžiausioje tarptautinėje studentų organizacijoje AIESEC ir būdama išvykstamųjų stažuočių komandoje padėjau studentams išvykti svetur, pati be galo norėjau išbandyti AIESEC savanorystės stažuotę. Likimas lėmė, kad ir ją pasirinkau prie pat Peterburgo esančioje vaikų stovykloje „Brigantina+“. Tiesiog pasirodė įdomus projektas, geros gyvenimo sąlygos (maisto ir būsto aprūpinimas), o taip pat norėjau „ištirti“ gyvenimą Rusijoje. Traukė ir „baltosios naktys“, troškimas prieš vykstant studijuoti patobulinti užsienio kalbos žinias. Tos 6 savaitės praėjo labai greitai ir, galiausiai, kaip visada, svarbiausia patapo ne vieta, o sutikti žmonės. AIESEC „SunShine“ organizuojamo projekto metu turėjau galimybę pažinti stažuotojus iš Hong Kongo, Kinijos, Kolumbijos, Italijos, Turkijos, Egipto, Austrijos, Indijos ir, žinoma, stovyklos vaikus bei jos vadovus iš Rusijos. Labai daug sužinojau ne tik apie kitas šalis, bet ir apie save. Būdama Rusijoje gerai pažinau Hong Kong‘ą, kadangi su mergina iš tenai tapome geriausiomis draugėmis ir palaikome ryšius iki šiol ir susitinkame vis kituose pasaulio miestuose.

Pasibaigus projektui grįžau namo. Kaip juokauju, išsiskalbiau ir pasikeičiau rūbus, ir grįžau atgal į Peterburgą. Jisai šįkart pasirodė visai kitoks, nes gyvenau ne už Peterburgo esančiame miške, o pačiame mieste, laukė studentiškas gyvenimas. Iš karto labai susibendravau su kambarioke iš Slovakijos ir kaimynėmis iš Austrijos, tapome tikra komanda ir visur keliaudavome ar linksmindavomės kartu. Niekada iki tol nebūčiau pagalvojus, kad įmanoma tapti tokiais gerais draugais su žmonėmis iš kito pasaulio, ar tiesiog Europos, krašto! Universitete patekau į Laisvųjų menų fakultetą, kuris yra liberalesnis ir naujesnis už visą universitetą ir kažkiek primena mūsiškį VDU, taigi paskaitos vykdavo anglų kalba. Už rusų kalbos „prasilaužimą“ turiu būti dėkinga beibeidrabučio kaimynės „buddy“, kuri, mokėdama anglų kalbą, nusprendė su mumis kalbėti rusiškai. Grįžtant prie studijų, likau nustebinta dėstytojų profesionalumu ir paskaitų organizavimu. Bene visi dėstytojai buvo baigę studijas JAV, buvo labai plataus išsilavinimo ir studentams užkėlė gana aukštą kartelę. Visos paskaitos buvo nepaprastai įdomios, džiugino, kad auditorijose paprastai būdavo iki 10 žmonių, todėl kiekvienas studentas su dėstytoju gali užmegzti daug glaudesnį ryšį ir daug daugiau pasiimti. Rusų kalbos grupėje buvome dviese su mergina iš Austrijos, tad turėjome beveik privačią paskaitą! Studijų metu susitikau su viena seniausių lietuvių bendruomenių, apie jos kelionę į Stalino žudymų vietą „susukau“ ir filmą, paskutinį mėnesį savanoriavau viename didžiausių pasaulyje Ermitažo muziejuje. Galiausiai, ne visus stereotipus paneigiau… Biurokratija ten tikrai lieka didelė, bet galvoju, kad pamatyti Peterburgo miestą, pajusti jo dvasią ir turėti galimybę bent trumpai pastudijuoti viename geriausių universitetų yra verta.

Dar būdama Rusijoje žinojau, kad norėsiu ir vėl kur nors išvažiuoti, tad susidomėjau Erasmus+ praktika ir dar žiemą pradėjau siuntinėti laiškus įvairioms Italijos institucijoms (muziejams, bibliotekoms, galerijoms ir t.t.), siūlydamasi būti jų praktikante. Ne paslaptis, kad Italija yra vienas Vakarų civilizacijos lopšių, taip pat nuo pirmo kurso mokiausi italų kalbos, kas tapo pretekstu „taikyti“ būtent ten. Iš bene 200 laiškų atrašė vos kelios institucijos. Pasirinkau vietą pagal nuoširdžiausią atsiųstą atsakymą ir tąkart išvykau į Lombardijos senojoje sostinėje Pavijoje esančią F. Petrarkos humanitarinių mokslų biblioteką. Turėjau nuostabią mentorę ir puikų kolektyvą. Kadangi buvau pirma jų stažuotoja, kolegos džiaugėsi mano pastangomis ir atliktomis užduotimis. Praktikos metu susipažinau su skirtingais bibliotekos darbais ir supratau, kad jie nėra tokie nuobodūs ir monotoniški, kokie gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Buvusiame šv. Tomo vienuolyne yra įsikūrusi ne tik biblioteka, bet ir XIX a. archyvas, tad veiklos niekada netrūko! Praktikos metu direktorius išleido ir skatino vykti į Pasaulinėje parodoje Milane (EXPO’15) vykusią lietuvių dieną, kurioje dalyvavau su vietine lietuvių bendruomene. Laisvadieniais apvažinėjau ne tik visą Lombardiją, bet lankiausi ir Pjemonte, Ligurijoje, Toskanoje.

Po vieno semestro universitete nenustygau vietoje, tad, pakalbėjusi su dėstytoju R. Kamuntavičiumi, gavau kontaktą P. Pagani muziejuje Valsoldoje ant Lugano kranto ir per žiemos atostogas išvykau antrajai Erasmus+ praktikai į „ežerų menininkų“ kraštą Italijos-Šveicarijos pasienyje. Praktikos metu turėjau neeilinę galimybę susipažinti su dėstytojo tyrinėjamais Lugano ežero pakrančių menininkais, o taip pat susipažinti su įdomiais žmonėmis, pažinau vietinę kaimeliuose gyvenančių žmonių kultūrą, ne kartą teko pabūvoti ir už 10 km esančioje Šveicarioje. Apie Valsoldos meninkus parašiau savo kursinį darbą. Neseniai į užsienį išvykęs dėstytojas, bendradarbiavęs su austrų žurnaliste, paprašė manęs pristatyti Lugano menininkus Valdovų rūmuose! Likau maloniai nustebinta tokiu pasitikėjimu ir sutikau dalyvauti knygos apie Lietuvos ir Šveicarijos ryšius pristatyme kaip viena pranešėjų. Nuoširdus ryšys su dėstytojais ir dalinimasis informacija bei kontaktais yra vienas labiausiai džiuginančių dalykų VDU.

Grįžus iš mainų Valsoldoje namuose neužtrukau – jau po savaitės ar dviejų vykau į Zagrebą, kuriame pradėjau Erasmus+ mainų semestrą. Labai pasisekė su ESN mentorių programa, kadangi mano mentorė Sarah ne tik labai daug padėjo, bet ir tapo artima drauge. Niekada nemaniau, kad mokysiuosi kraotų kalbos… Išvis nieko apie ją nežinojau, net „labas“… Tačiau po savaitės jau sėdėjau intensyviuose kraotų kalbos kursuose (4 ak. valandos į dieną!). Kalbant apie istorijos bakalauro studijas, jie kol kas neturi dalykų anglų kalba – tik vieną kitą magistro studijoms, tad nutariau, kad geriau dažnai vaikščioti į paskaitas, bendrauti su kursiokais ir gyventi akademinį gyvenimą, negu skaityti knygas vienai namuose. Žinoma, turėjau ir keletą istorijos dalykų. Beveik visi mano kursiokai, su kuriais mokiausi kraotų kalbos, buvo iš Lotynų Amerikos ir Azijos, todėl vėlgi – būdama Zagrebe sužinojau ne tik apie pačią Kroatiją, bet ir apie tolimus kraštus. Dauguma jų buvo atvykę su stipendija kroatų palikuonys iš Pietų Amerikos, tai privertė mane susimąstyti ir apie mūsų diasporą tiek Pietų, tiek Šiaurės Amerikose.

Po studijų Zagrebe nusprendžiau apkeliauti visus Balkanus – na, tiksliau, pagrindines vietas. Visada svajojau susikrauti kuprinę ir tiesiog keliauti, taigi susidariau ilgą maršrutą, nusipirkau kuprinę ir baigusi mokslus patraukiau į Pietus. Nebuvo taip lengva viską iš anksto susiplanuoti ir pradžioje būta sunkumų… bet galiausiai viskas pavyko! Esu nepaprastai dėkinga žmonėms, kuriuos sutikau savo kelyje – CouchSurfing sistema padėjo susipažinti su nuostabiais žmonėmis, kurie tapo mano draugais ir leido per keletą dienų geriau pažinti jų kraštą. Vaikščiojau po Makedonijos kalnus (~2500 m viršunė), maudžiausi Adrijos jūroje ir gulėjau žmonių nepaliestuose Albanijos paplūdimiuose, slampinėjau po bohemišką Belgradą, pabūvojau prie seniausio Europoje Ohrid‘o ežero… Visas maršrutas buvo mano fantazijos vaisius, kurį sukūriau tiesiog žiūrėdama į žemėlapį ir ieškodama transporto, neskaičiau jokių blog‘ų ar kitų patarimų, kadangi norėjau viską patirti pati ir neturėjau tam laiko. Pabuvojau Serbijoje, Bulgarijoje, Makedonijoje, Albanijoje, Juodakalnijoje; o Bosniją ir Hercogoviną ir Slovėniją jau buvau „prakeliavus“ anksčiau.

Vasarą savanoriavau Pasaulinėse Jaunimo dienose (WYD 2016) Krokuvoje, po to su keliais VDU studentais dalyvavome POLONICUM lenkų kalbos kursuose Varšuvoje. Galiausiai grįžau namo – atėjo paskutinai bakalauro studijų metai. Nė nenumaniau apie ką noriu rašyti savo bakalaurinį. Kartą sergantį dėstytoją pavadavo prof. E. Aleksandravičius, kuris man buvo vienas didžiausių universiteto autoritetų jau nuo studijų pradžios, ir štai jis prasitarė, kad galime su juo pasitarti dėl baigiamųjų darbų. Tą ir padariau, kol galiausiai jis mane įtikino, kad vertinga būtų patyrinėti ir palyginti kokios valstybingumo idėjas kirbėjo XIX a. lietuvių ir kroatų politinėje vaizduotėje. Pradžioje viskas atrodė kosmosas… Niekada nemaniau, kad rašysiu iš XIX a., rinksiuosi lyginamąjį metodą ir galiausiai – rašysiu apie kroatus, kurių istorija atrodė viena sudėtingiausių visoje Europoje! Tačiau… Pastebėjau, kad studijų metais daug kartų teko pasukti „savo matymo rakursus“ ir galiausiai supratau, kad niekada negalima sakyti niekada! Likimo ironija: pamilau Kroatiją, tačiau nemėgau Zagrebo kaip miesto… Ir štai, pasirinkusi bakalauro temą apie lietuvius ir kroatus, sugalvojau, kad būtų neblogai sugrįžti į Zagrebą rinkti medžiagos tyrimui.

Nusprendžiau išbandyti laimę ir pretenduoti į L. ir F. Mockūnų vardinę stipendiją, kurios konkurse paprastai dalyvaudavo doktorantai ir magistrantai. Man ir vėl labai pasisekė, kadangi gavau šią stipendiją ir turėjau galimybę grįžti į Kroatiją rinktis bakalaurinio medžiagos. Bet tai ne viskas, turėjau tuo pat metu praktikuotis kurioje nors institucijoje ir nežinau, ar istorijos studentui gali pasisekti labiau, nei patekti į istorijos institutą. Kolektyvas mane labai šiltai priėmė. Jie iki šiol tebevykdo tarptautinį projektą COURAGE, kuriame dalyvauja ir Lietuvos istorijos institutas, tad veiklos netrūko. Mainais į savanorišką darbą, kolegos nepaprastai daug pagelbėjo ir, tiesa sakant, iškilus klausimams apie kroatų tautinį atgimimą elektroniniais laiškais gelbėja iki šiol. Turėjau galimybę pagyventi menininko kroato ir slovėnės šeimoje, kas vėl buvo unikali patirtis. Galiausiai Zagrebas man tapo antraisiais namais.

Taigi tokie buvo tie mano 4 bakalauro studijų metai – pilni nuotykių, kelionių, įdomių pažinčių ir nepakartojamų akimirkų. Tai nėra pabaiga – šią vasarą dirbsiu gide-vertėja pasaulinėje EXPO parodoje Kazakstane, o rudenį gavau Erasmus+ absolventų praktiką LR ambasadoje Romoje, po to Švietimo mainų paramos fondui pateikiau paraišką vykti į Lituanistikos tyrimų ir studijų centrą Čikagoje, taigi nuotykiai tęsis! J Noriu gerai apsvarsyti į kurias magistro studijas norėčiau stoti, tad ateinančius metus išnaudosiu kiek įmanoma efektyviau ir produktyviau.

Mes visi galiausiai daugiau gailimės ne to, ką blogai padarėme, bet to, ko neatlikome. Gal neišdrįsome? Gal nesusimąstėme? Gal niekas neinfomavo? Noriu palinkėti būti žingeidiems, visada būti atmerktomis akimis ir svarbiausia – nebijoti daug svajoti. Domėkitės – stenkitės sužinoti apie kuo daugiau galimybių: taip galėsite pasirinkti kas jums geriausia. Visada imkitės iniciatyvos –  tik jūs ir tiktai jūs geriausiai pažįstate save, tad neleiskite kitiems daryti sprendimus už jus, išdrįskite eiti savo keliu. Pagalvokite, kokį gyvenimą norėtumėte nugyventi būtent ir ką galiausiai būtų smagu papasakoti anūkams. Pasiimkite iš gyvenimo kuo daugiau, bet išmokite dovanoti save kitiems: kuo daugiau imate, tuo daugiau esate įpareigoti atiduoti, bet kuo daugiau duodate, tas su kaupu jums grįžta atgal.

Rimantė Jaugaitė, 2017 m.