Pasaulio lietuvių istorija VDU – įvadinė paskaita

2019-02-06

Įvadinėje Pasaulio lietuvių istorijos dalyko paskaitoje prof. Egidijus Aleksandravičius kalba apie lietuvių pasklidimo pasaulyje priežastis, sąsajas su pasaulio istorijos įvykiais ir apie šiandieninę lietuvių migracijos situaciją.

Kviečiame skaityti paskaitos ištrauką ir žiūrėti video įrašą.

Egidijus Aleksandravičius: Negali suvokti praeities, jeigu negali bandyti mąstyti – o ką visa tai reiškia? O reikšti gali tik tiems, kurie bando suvokti, arba mums. Tai kodėl šitas siužetinis motyvas yra įvedamas? Tai kodėl apie tai verta žinoti? Jeigu šitaip neklausinėji, tai mažai naudos iš tų istorijų. Aišku gali jausti, kad pats nuotykis… kažkas nutiko, kažkokia egzotika… Kažkas nutiko anglių kasykloje prieš pusantro šimto metų, kažkas nutiko Australijoje, kažkas nutiko Pietų Amerikoje. Taip, egzotika, įdomu, nuotykis, bet jei norime rimtesnio analitinio krūvio, reikia galvoti apie tai, ką tai reiškia. Pavyzdžiui, kaip galima paaiškinti, kad 1936 m. gimnazijoms paruoštas istorijos vadovėlis, kuris šiaip vadinamas Šapokos istorija (Šapokos redaguotas penkių autorių vadovėlis) turėjo visą didžiulį skyrių – beveik 70 puslapių – Pasaulio lietuviai.

Daugiau mažiau 15 procentų viso vadovėlio turinio buvo skirta pasaulio lietuviams. Dabar jūs esat šviežiai nuo Kovo 11-osios Respublikos vadovėlio. Kiek tenai buvo išeivijos arba pasaulio lietuvių istorijos? Gal buvo koks faktas kitas. Spėju, kad literatūros pamokose, literatūros kanonas užkišo tas Kolumbo laivo skyles. Kadangi be Škėmos, be Nykos-Niliūno, be to paties Meko, mes būtume tokie skurdūs, tiesą sakant. Ir jeigu tų kūrinių į mūsų kanoną neįtrauktų niekas, tai ir neišeitų jaustis labai civilizuotiems. Kita vertus, skaičiau literatūros mokytojų skundus – kodėl mes turim dirbti istorijos mokytojų darbą? Nes jeigu nori ką nors iš „Baltos drobulės“ suprast, tau reikia aiškinti, kas yra tas Niujorko gyvenimas lietuviams 1950 metais. Arba numesti nuorodą iki kokio Meko kurto filmo, kuris aiškintų, ką reiškia lietuvių likimas mieste, kuris buvo beveik paskelbtas kaip mirsiantis – apie 60-tuosius.

Kiek reikia suvokti lietuvių migravimo nuotykius, kiek reikia suvokti praeitis ir tikrovę tų šalių, į kurias emigravo mūsų broliai ir sesės. Kad suprastumei, ką Škėma kalba. Nes kitaip negali suprasti. Jeigu sutinkat su tuo, net jeigu aš procentuose ir puslapiuose suklystu, įsivaizduokit – kažkodėl tos didžiosios Vasario 16-osios Respublikos, tos epochos žmonės, po keliolikos savo nepriklausomybės metų paruošė tokį vadovėlį savo jaunajai generacijai išugdyti lietuviais, piliečiais ir laisvais žmonėmis. Per visą tą laiką iš Lietuvos (per 20 pirmosios Respublikos metų), tikėtinai arti 100 tūkst. žmonių išvažiavo. Per 20 metų. O istorinis pasakojimas buvo visiškai integravęs tą pasaulio lietuviją. To laikmečio žmogus puikiai suvokė – mes, Lietuviai, esame diasporinė tauta. Tai reiškia, kad turime savo protėvių žemę (gerokai mažesnę negu mėgstami romantiniai pasakojimai mėgsta rodyti), turime savo lizdą ir tautą gyvenančią visame pasaulyje. Tie, kurie gyvena kažkur už tūkstančių mylių, kartais jau ir vargiai bekalbantys lietuviškai, kartais ne tik plaukų, bet ir odos spalva gali būti skirtingi, bet jie yra mūsų broliai ir sesės. Mes esam viena. Lietuviai gyvena ir Pietų Amerikoje ir Šiaurės Amerikoje ir Australijoje, šiandien nustebsi išgirdęs – Pietų Afrikoj.

Žinojimas yra sukuriantis tam tikrą tikrovės formą. Su kuo mes tapatinamės, kas mes tokie esame? Ir kai suvoki kone tūkstantmetinę lietuvių klaidžiojimo istoriją, tai tą 30-ties metų laiką, kuriame mes gyvename ir kuriame yra nutikusi pati didžiausia išvažiavimo, pasitraukimo iš savo tėvynės banga… ji jau kitaip skamba. Tai jau ne pirmas kartas. Mes žinom, kad esam diasporinė tauta. Kad tie žmonės, kurie išsikėlė nėra nei blogesni, nei geresni. Nei išdavikai, nei tie, kurie įsivaizduoja, kad tai yra pranašumo ženklas, nes aš gyvenu Londone.

Kas čia gali būt nutikę? Kas čia yra? Anais, pirmosios Respublikos laikais išvažiavo apie 100 tūkstančių – keli procentai lietuvių, tuo tarpu naratyve – istorijos aiškinime – buvo 15 proc. teksto. Dabar Dievas žino kiek – 600-700 tūkstančių išvažiavusiųjų… visi esame to paliesti. Nebėra Lietuvoj žmonių, kurių kas nors nebūtų išvažiavę, o istorinio pasakojimo, kuriame tie išvažiavę žmonės tartm turėtų savo lizdą…

Jie yra mes. Jie yra to pasakojimo dalyviai. Nes greičiaisia kas nors gali pakartoti, kad tauta yra bendros atminties bendruomenė, kitaip sakant, tas naratyvas, kuriuo dar tikim. Nuo Palemono ir ko tik nori. Nuo Palemono iki Adamkaus. Jeigu mus šitas siužetas vienija, tada tiek ir esame tauta. Bet dabar klausimas – kodėl tikrovė mums krečia tokius šposus?

Mes matom reiškinį, kuris yra didesnis už mūsų gebėjimą paaiškinti. Visi politikai apie tai šneka. Paimi istorijos vadovėlį – ten nėra išeivystės. Ar galit kas nors pabandyt pasakyt, kodėl taip gali būt? Aš nežinau irgi. Bet ar ne keista, ką?

Kodėl istorijos yra pasakojamos? Nes visos istorijos yra apie ateitį. Visi praeities aiškinimai, praeities pasakojimai yra tam, kad legitimuotų mūsų dabartinį būvį – kas mes tokie esam.

Kokios praeities reikalauja mūsų ateitis? Ar esam pajėgūs suprasti prasmę – ką tas reiškia? Jeigu mes suprantam, kokie yra mūsų ateities prasmingo ar išsipildžiusio gyvenimo lūkesčiai ir mums reikia kažkokio tai pagrindimo, tai dažniausiai apsisukama atgalios ir nuo pat šaknų šaknelių, bandai visą šitą atvesti iki dabar. Taip kuriasi pasakojimai. Iš čia plaukia, kad kiekviena karta turi kitus pasakojimus. Kiekviena karta iš naujo perrašo istoriją, nes jai reikia tos istorijos, kad jinai suprastų, kuria kryptimi ateities vaizduotė, išsipildęs gyvenimas, klestinčio žmogaus gyvenimas eina. Va tam jinai reikalinga. Ne egzaminams ir ne egzaminuotojui.

Ir kodėl nėra išeivystės pasakojime, jeigu išeivystė yra tikrovė? Aš turiu keletą ižvalgų..

Pirma, lengviau paaiškinama, kad 1930-ųjų metų žmogus buvo kitaip sunarstytas. Ta pasaulio lietuvių dalis, tas Dariaus ir Girėno, tas Lituanikos ir tos pasaulio lietuvybės formos buvo savaime suprantamos. Mano galva 30-ųjų metų Vasario 16-sios žmogus buvo mažiau kompleksuotas. Jis nebuvo patyręs to, kas sovietų okupacijos metu reiškė visišką izoliaciją nuo pasaulio per prievartą. Ir dar didesnė mūsų pačių izoliacija dar didesnėj pačios sovietijos masėj, bijant to, ko kiekvienas kolonizuotas individas gali bijot – kad tauta gali būti šitaip išnaikinta. Tada ji užsisklendžia dar labiau. Į išorę išvažiuot tu negali. Tie, kurie išvažiavo po karo – tai buržuaziniai nacionalistai, tautos siurbėlės – kas tiktai nori. Tie, kurie bando išvažiuot arba pabėgti – tie nusikaltėliai arba nesveiki, nes kas gali norėti iš rojaus pabėgti.

Tai viena vertus, norintis išemigruoti ar išvykti yra nusikaltėlis arba nesveikas. Tas prisidėjo. Ir tada, kai išėjom į laisvę, didelė dalis mūsų minios, tos, kuri išvažinėjo, tarsi dar iš inercijos bandė ištrūkti iš tos teritorinės nelaisvės. Paskui prasidėjo visi kiti reiškiniai.

Paskaita skaityta 2019 m. vasario 4 d. Vytauto Didžiojo universitete