Liūto ir Françoise Mockūnų vardinė stipendija 2024 metais buvo skirta Vytauto Didžiojo universiteto istorijos doktorantui Povilui Mikalauskui. Stipendiją doktorantas panaudojo trijų mėnesių trukmės stažuotei Vokietijoje, Leipcigo universitete. Maloniai kviečiame skaityti apie P. Mikalausko patirtis stažuojantis Vokietijoje.
Prieš pusantrų metų, daugmaž 2024 metų kovą, per magistro studijų Anglijoje atostogas trumpam grįžus į gimtinę, susitikau su savo būsimos doktorantūros vadovu Rūsčiu Kamuntavičiumi pasikalbėti apie ateinančius stojimus ir galimas doktorantūros temas. Tuomet sutarti ir apsibrėžti potencialią tyrimo temą pavyko – intriguojančiai skambanti Lietuvos percepcija vokiečių kraštuose – tačiau tiek tąkart, tiek vėliau didžiausias nerimas buvo galvos sukimas apie reikalingus šaltinius. O kur gi šio Lietuvos įvaizdžio reikės ieškoti? Kuriuos šaltinius atsirinkti? Galiausiai nuo ko pradėti? Tokie ir panašūs klausimai, apninkantys kas antrą doktorantą ar doktorantę, kankino ir mane.
Tuomet, kažkurį gūdų rudens vakarą, belaukiant autobuso ir besvarstant apie šias egzistencines doktorantūriškas bėdas, akis užkliuvo už skelbimo apie L. ir F. Mockūnų stipendijos konkursą, skirtą studentų stažuotėms užsieniuose. Jau ankstesniais studijų metais buvau susidūręs su stipendijų remiamomis išvykomis – nuo kelių mėnesių vasaros praktikų iki pilno mokslo laipsnio studijų – visos mano patirtys užsienyje realybe patapo tik gerų žmonių įsteigtų stipendijų ar toliaregiškų valstybinių institucijų fondų dėka. Savo mažoje, individualioje patirtyje sunkų būtų netgi tinkamai apibendrinti viso to reikšmę savo gyvenimo ir mokslo keliui – viskas būtų tiesiog visiškai kitaip.
Nedvejodamas ėmiausi laimę išmėginti ir dabar – vadovo padedamas susiplanavau savo doktorantūros išvyką, o geriausias padrąsinimas įsivažiuoti į pirmuosius doktorantūros metus buvo žinia, jog gavau L. ir F. Mockūnų stipendiją. Panašaus tipo stipendiją gaunu ne pirmą kartą, tačiau nedrįstu pamiršti ir daugelį kartų kartotų prof. E. Aleksandravičiaus žodžių – priimta gerų žmonių gera valia įpareigoja padėti tiems, kurie ateis po tavęs, ir jiems tuomet ištiesti nuoširdžią pagalbos ir patarimo ranką.
Naujausios knygos ir seniausi archyvai
Be galo džiaugiuosi, jog Leipcigo universitete, savo stažuotės vietoje, gavau puikų vadovą, daugybės metų akademinę patirtį Vokietijoje sukaupusį šveicarą profesorių Stephan Rohdewald. Šis istorikas yra vienas geriausiai žinomų akademikų, dirbančių su mūsų regiono istorija vokiškai kalbančioje Europos erdvėje. Visą stažuotę lydėjo reguliarūs mudviejų susitikimai, į kuriuos nuolat atsinešdavau įvairiausias tiek apgalvotas, tiek visiškai padrikas mintis apie savo tyrimo eigą; jas jis kantriai išklausydavo bei nuolat gebėdavo pateikti tikslių, aštrių ir taiklių įžvalgų, teikiančių dar daugiau erdvės apmąstymui. Stažuotės metu labai gelbėjo Leipcigo universiteto biblioteka, viduramžių lotyniška tradicija vadinama Albertina (atsidėkojant jos fundatoriui Saksonijos karaliui Albertui). Taip pat – Vokiečių nacionalinė biblioteka – didžiausia biblioteka visoje šalyje, turinti du padalinius, vieną čia, Leipcige, kitą Frankfurte prie Meino. Ši biblioteka turi kiekvienos, nuo XIX amžiaus vokiškai ar apie vokiečius išleistos knygos egzempliorius.
Vos atvykęs, ieškant kokios nors siūlo galo, ėmiausi skaityti bibliotekose prieinamą literatūrą apie vieną iš savo temų – kelionės XVII amžiuje. Tokiu būdu, vienas straipsnis atvedė prie dokumentų, vadinamų „Messerelationen“ (apytikriai tai reikštų kažką panašaus į „mugių naujienas“). Dar nuo viduramžių, keliuose svarbiausiuose vokiečių miestuose, kurių vienas buvo Leipcigas, kelis kartus per metus vykdavo didžiulės mugės, sutraukusios pirklius, pirkėjus ir šiaip visokio plauko interesantus ne tik iš aplinkinių žemių, bet ir iš likusios Europos. Leipcige, kuris buvo svarbus knygų spaustuvių centras, per visą XVII amžių buvo leidžiami ir platinami šie minėti „mugių naujienų“ leidiniai, kuriuose buvo pristatom šviežiausi to meto įvykiai. Ir kaip tyčia, daugelis šių anuometinių „laikraščių“ buvo saugomi netoliese, Halės mieste įsikūrusiame seniausiame Vokietijos Reformacijos laikmečio archyve (įsteigtas 1552 m.) – Marijos bažnyčios bibliotekoje (Marienbibliothek).
Taip labai sėkmingai nusistovėjo mano dienotvarkė, didžiąją stažuotės laiko dalį praleidžiant šiame archyve. Greitai slenkančiomis dienomis man kompaniją palaikė ir nuolat šalia dirbo šilta ir išskirtinio nuoširdumo šio archyvo darbuotoja Ankė – bendravimas su šia nuostabia archyvare aprėpė viską nuo pasakojimų apie turimus knygų fondus iki parodytų jos užlieto buto ir atostogų prie Baltijos jūros nuotraukų. Be kita ko, kiekvieną dieną mane pasitikdavo ir laiką kartu leisdavo šalia Ankės nuolat tupėjusi šelmiškai garbanota kalytė Ema, neatskiriama šios bibliotekos dalis. Jei kada rašytumėte šiam archyvui, tai atsakymas gali baigtas tokiu prierašu: „Šilčiausi linkėjimai, Ankė ir Ema“.
Fiziškai esant Vokietijoje pasitaikė puikios galimybės gyvai susitikti su vokiečių istorikais dirbančiais mano temoje – pasinaudoti jų patirtimi ir patarimais juk būtų neįkainojama (o gal ir darbo bei laiko man sutaupytų!). Todėl dar prieš išvažiuodamas buvau pasiruošęs – parašiau tuntui istorikų, profesorių ir tyrėjų visoje Vokietijoje, prašydamas susitikti, pasikalbėti, paklausti. Viena, kas tikrai maloniai stebimo – tai daugumos nuoširdumas, noras padėti kažkokiam neaiškiam studenčiokui iš Lietuvos. Verta plačiau papasakoti porą pavyzdžių – pirmasis man atrašęs buvo Mathias Donath – istorikas, daug dirbantis su Saksonijos istorijos paveldu, aktyvus šio krašto istorijos puoselėtojų bendruomenės narys. Mane jis pakvietė aplankyti savo paties namuose. Tik namai šie – tai tikrų tikriausias istorinis dvaras, kurį ana Saksonijos istorijos puoselėtojų bendruomenė prieš keliasdešimt nusipirko, renovavo, o siekiant užtikrinti dvaro priežiūrą jame apsigyveno ir minėtas M. Donath. Romos imperatoriais XVI amžiuje dekoruotos lubos, antikvariniai riterių šarvai ir kabanti trofėjinė šerno galva – „čia mano darbo kambarys“ rodydamas savo namus pasakojo Mathias. Ir nors šioje vietoje tuo pačiu vyksta gausybė renginių vietos bendruomenei, apsilankyti galima visada, tačiau gyventi pirmame aukšte turint ištisą nuosavą koplyčią turėtų būti gan įdomu.
Kita maloni staigmena aplankė, kuomet vienas vokietis profesorius, į jam siųstą laišką atsakė… lietuviškai! Taip susipažinau su Mathias Niendorf – Greifsvaldo universiteto profesoriumi, tyrinėjančiu mūsų regioną ir puikiai šnekančiu lietuviškai (jo teigimu, lietuvių kalba jį sudomino vaikystėje pamačius keistas ir neperskaitomas lietuviškas pavardes). Aplankiau jį Greifsvaldo universitete, kuriame be kita ko, yra ir Baltistikos institutas – čia galima mokytis lietuvių, latvių kalbų. Studentų skelbimų lentoje praėjau pro kabantį astronautų plakatą su vokišku raginimu „Mokėdamas latviškai pasieksi daugiau nei manai“ ir Vilniaus vaizdus su užrašu „Nesvarbu, koks išprusęs esi, bet ar moki lietuviškai?“. Greifsvaldas – studentiškas miestas, tačiau ramus, jaukus ir labai erdvus, besididžiuojantis savo viduramžius menančia Hanzos pirklių tapatybe (iki Baltijos jūros – vos keli kilometrai).
Be Greifsvaldo turėjau progų aplankyti dar keletą Vokietijos miestų ir kampelių – Passau, Vitenbergas, Berlynas, Saksonijos nacionaliniai parkai, žygis Bavarijos Alpėse… Džiaugiuosi galėjęs susipažinti ir bent kažkiek apvaikščioti Leipcigą – nuo vokiečių Suvienijimo dienai skirto filmų vakaro iki Bacho muziejaus (šis kompozitorius su 20-imčia savo vaikų Leipcige praleido darbingiausius savo gyvenimo metus). Iš stažuotės grįžtu su šūsniu virtualių užrašų, perskaitytomis ir dar skaitytinomis knygomis, naujomis pažintimis, nostalgiškais prisiminimais bei papildomu gabalėliu drąsos. O visų labiausiai – su dėkingumu ir džiaugsmu, sutinkant daug žmonių, kartu matančių prasmę tokiuose jaunų žmonių siekiuose.
