Liūto ir Francoise Mockūnų vardinė stipendija 2023 metais buvo skirta Vytauto Didžiojo universiteto istorijos doktorantui Martynui Butkui. Stipendiją doktorantas panaudojo mėnesio trukmės stažuotei Ilinojaus universitete Čikagoje. Maloniai kviečiame skaityti apie M. Butkaus patirtis stažuojantis JAV.

2024 metų kovą bevaikščiodamas Čikagos gatvėmis ir burnodamas ant neįprastai šalto jos vėjo buvau pasiryžęs kiek įmanoma labiau susipažinti su senųjų JAV lietuvių draugijų veikla. Dar prieš pusmetį net nebūčiau pagalvojęs, jog imsiuosi lietuvių išeivijos istorijos, o tuo labiau pats vyksiu už Atlanto kapstytis po lietuviškų draugijų archyvus. Tuomet atrodė, kad mano disertacija apie Lietuvos draugijas ir socialinį kapitalą XX a. pirmoje pusėje ir taip sunkiai aprėpiama.

Iš tiesų, JAV lietuvių draugijinė veikla yra be galo platus laukas, sulaukęs jau ne vieno disertacinio tyrimo ir, matyt, laukiantis tokių ateityje. Tačiau gana greitai paaiškėjo, kad suprasti į Vasario 16-osios Respubliką žengiančią Lietuvos visuomenę be Amerikos lietuvių yra sunkiai įmanoma. Spaudos draudimo metais JAV lietuvių spauda ir draugijos apskritai formavo įsitikinimą, kad lietuviška pilietinė veikla yra galima, į Ameriką be rašto ir mokslo atvykę lietuvių imigrantai greitai parodydavo, kad tai ne kliūtis sukurti stiprias organizacijas, o ženklūs sugrįžimo mastai į Lietuvą atnešė iniciatyvumo ir aktyvaus draugijinio gyvenimo patirties. Paskatintas bristi į šias temas savo vadovo prof. Egidijaus Aleksandravičiaus ir gavęs nuoširdžią pagalbą iš Pasaulio lietuvių universiteto kolegių su Liūto ir Francoise Mockūnų stipendija išvykau Čikagon.

Archyvinės paieškos Čikagoje

Jei į Čikagą būčiau atvykęs prieš daugiau nei šimtą metų, tikriausiai jau kitą dieną būčiau žengęs pro vartus į milžinišką skerdyklų rajoną ir stojęs į eilę darbui gauti. Skerdyklos nugriautos jau prieš pusšimtį metų, tad dabar tik likę paradiniai vartai priminė, jog visai gerai, kad nesu vienas iš Uptono Sinclairio romano „Džiunglės“ herojų. Ramia širdimi galėjau keliauti tiesiai į Ilinojaus universitetą, kuriame su prof. Giedriaus Subačiaus pagalba atlikau stažuotę dar nuo 1984 m. veikiančioje Lituanistikos katedroje. Ji įsikūrusi aukščiausiame Ilinojaus universiteto miestelio pastate, 16 aukšte, iš kurio galėjau matyti ir Čikagos dangoraižius, ir didžiulį greitkelį, vedantį į miesto centrą. Gavau įspūdingą darbo vietą, prieigą prie universiteto bibliotekos bei kitų išteklių ir per savo buvimą čia radau ne vieną reikšmingą monografiją ar mokslinį straipsnį, kurie pasitarnaus rašant disertaciją.

Visgi daugiau laiko skyriau archyvinėms paieškoms. Jas pradėjau nuo Balzeko lietuvių kultūros muziejaus, kuriame mane šiltai priėmė ir su turima medžiaga supažindino Karilė Vaitkutė bei Jolanta Taras. Varčiau čia senųjų JAV lietuvių draugijų protokolus, įstatus, susirašinėjimus, žurnalus su tuometės spaudos iškarpomis. Iš Pulaski gatvės triukšmo žengus į šią ramią lietuvišką oazę greitai pasijunti lyg namuose. Balzeko muziejuje sutikau šaunios kompanijos, už kurią esu dėkingas Juliui, Kiprui bei Angel, o atmintyje ilgam įstrigs muziejaus direktorės Sigitos Balzekas rūpestis ir pagalba.

Toliau archyvines paieškas tęsiau Lituanistikos tyrimo centre Lemonte, iki kurio visą savaitę važinėdamas automobiliu išbandžiau vietos eismo kultūrą. Jame savaitę mane šauniai globojo ir į begalę klausimų atsakė archyvų direktorė Indrė Antanaitis-Jacobs. Ir čia ieškojau medžiagos apie pirmąsias JAV lietuvių draugijas, o tarp jos pasitaikydavo ir naudingi pluošteliai iš DP kartos lietuvių atsiminimų apie visuomeninį gyvenimą tarpukario ar dar carinėje Lietuvoje.

Paskutine archyvine stotele tapo Šv. Kazimiero seserų kongregacija, į kurios itin kruopščiai sutvarkytus archyvus padėjo patekti Daina Čyvas.

Visuomeninio JAV lietuvių gyvenimo stebėjimas

Nors nesu nei sociologas, nei antropologas, tačiau naudojausi kiekviena pasitaikiusia proga sudalyvauti viešuose Čikagos lietuvių renginiuose. Nors dauguma organizacijų ir tradicijų stipriai keitėsi, bet nepamačius tam tikrų JAV draugijinio gyvenimo aspektų gyvai būtų nepaprastai sunku suprasti tai, kas vyko XX a. pradžioje. Ir man pasisekė, kad turėjau ne vieną progą stebėti šias gijas iš praeities.

Štai dirbdamas Čikagos lietuvių archyvuose rankose laikiau pluoštą bukletų apie draugijų organizuojamus balius, pietus bei kitus renginius iš dalies rinkti aukoms, bet ir turiningai bei smagiai praleisti laiką. Gavęs iš Balzeko muziejaus pakvietimą apsidžiaugiau, kad galėsiu pamatyti tokį renginį gyvai – sudalyvauti „Draugo“ laikraščiui paremti skirtuose pietuose. Stebėdamas žmonių bendravimą, savanorių ruošiamus pietus ir Čikagos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebono kreipimąsi į susirinkusiuosius ėmiau lengviau suprasti, ką iki šiol buvau tik skaitęs ar vartęs archyvuose.

Su šia pakilia nuotaika stengiausi aplankyti ir kitas Čikagos lietuvių bendruomenines erdves. Už šiltą priėmimą ir pasakojimus esu dėkingas Čikagos jaunimo centro direktoriui Antanui Rašymui, „Draugo“ vyr. redaktorei Ramunei Lapas, mane pamaitinusiai ir po Ateitininkų namus bei Pasaulio lietuvių centrą Lemonte vedžiojusiai Dainai Čyvas.

Pagalba net nesitikint

Per mėnesį Čikagoje užtekdavo tik apsilankyti lietuvių renginyje ir iš karto sulaukdavau pagalbos bei pasiūlymų net ir nepaprašęs. Vienas tokių žmonių buvo Sandra Avižienytė, kuriai esu dėkingas už ne vieną kvietimą, pagalbą pasiekiant Lemontą, o ypač už pasiūlymą pamatyti JAV lietuvių poezijos pavasarį Detroite. Taip užsimezgė pažintis ir su režisieriumi Arvydu Reneckiu. Smalsiai klausiausi jo istorijų apie senųjų JAV lietuvių vargus ir džiaugsmus, pasakojimo Lietuvių tautinėse kapinėse, kur supratau, jog net ir čia neapsieita be draugijų. Ilgam atmintin įsirėš kelionė kartu iš Čikagos į Detroitą, kurios metu 5 valandos kupinos įdomių istorijų praskriejo nepastebimai. Ne per stipru bus pavadinti jį dabartiniu JAV lietuvių gyvenimo metraštininku. Galiausiai vietos lietuvių svetingumą iliustravo pastorius bei poetas Valdas Aušra, pakvietęs kartu su savo šeima švęsti Velykas.

Tankus buvo šis laikas Čikagoje, kad net sunku viską suminėti. Čikagos įdomybės ir muziejai čia liko antrame plane, nors juos laisvu laiku lankiau itin spėriai, nuo Čikagos meno instituto iki modernizmo architektūros ikonos Franko L. Wrighto pastatų. Dabar belieka neprarasti ryšių su sutiktais žmonėmis, o surinktą patirtį panaudoti mokslinėje veikloje. Iš Čikagoje surinktos medžiagos gims pranešimas apie JAV lietuvių draugijinio gyvenimo įtaką Lietuvos pilietinei visuomenei XX a. pradžioje, kurį turėčiau skaityti AABS konferencijoje, vyksiančioje šių metų birželį Jeilio universitete, o iš jo galbūt ir mokslinis straipsnis bei disertacijos skyrelis.