Liūto ir Fracoise Mockūnų vardinė stipendija 2021 metais buvo paskirta Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir Sorbonne Nouvelle universiteto doktorantei Akvilei Kabašinskaitei. Tyrėja numatė ją panaudoti Prancūzijoje esančių lietuvių diasporos archyvų paieškai ir peržiūrai. Apie savo patirtis Prancūzijoje pasakoja pati stipendijos laureatė.
Esu be galo dėkinga, už tai, kad gavau paramą, fizinę ir moralinę, kad galėčiau daryti tai, ką moku ir mėgstu. Esu dėkinga ne tik Mockūnų stipendijos steigėjams, be kurių iniciatyvos nebūčiau turėjusi galimybės parašyti šį atvirą laišką, bet ir visiems, kurie pakeliui pastūmėjo mane teikti paraišką stipendijai ir džiaugėsi, kai ją gavau.
Kalbant konkrečiau, studijuodama ir gyvendama tarp Prancūzijos ir Lietuvos, tyrinėju su Lietuva susijusius dokumentus Prancūzijoje. Dažniausiai juos „traukiu“ iš archyvų, bet šį kartą paprašiau galimybės pasižiūrėti, kas dar liko pas Prancūzijoje gyvenančius lietuvius. Kalbant apie atradimus, buvo nuostabu, kad turėjau laiko peržiūrėti paskutinio prieš okupaciją Prancūzijos ambasadoriaus Kaune Delongo paliktus archyvus, kuriuos jis paliko savo anūkei. Dokumentus suskaitmeninau ir dabar atradimais dalinuosi su kolegomis. Taip pat buvo įdomu apžiūrėti kai kurių Paryžiuje gyvenusių lietuvių namus. Jie visada sako: „Aš nieko nebeturiu… Viską išdalinau…“, o kai atvažiuoji jų aplankyti, reikia klausti: „Na, o kas čia tada yra?“, ir jie pasakoja… Jie pasakoja įdomiausias istorijas, net nesuprasdami, kad tas stalas ir tas knygų laikiklis yra istorinis objektas, kuris nusipelno būti muziejuje. Galbūt ne dabar, bet kada nors bus…
Taip jau sutapo, kad padedu rengti būsimą parodą, skirtą Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinių santykių šimtmečiui, ir mano galvoje nuolat sukasi daiktai, kuriuos radau per šį tyrinėjimų laikotarpį. „O koks daiktas tiktų papasakoti šią istoriją, o šią…?“ – ir tada raginu pašnekovus paskolinti savo turtus, apie kuriuos jie iki šiol taip negalvojo. Stipendija leido man sužinoti, kas yra kur, ir pasidalyti ta informacija su kitais – kolegomis ir visuomene, o tai, mano požiūriu, yra neįkainojama. Tikiuosi, kad ši iniciatyva bus tęsiama ir skatins jaunuosius mokslininkus atrasti tai, kas juos domina, ir, svarbiausia, įgyti pasitikėjimo savimi tai darant. Tikiuosi, kad vieną dieną ir aš galėsiu kam nors suteikti tokį pasitikėjimą, kokį jie suteikė man.
Arūno Baltėno nuotrauka
