Liūto ir Francoise Mockūnų vardinė stipendija 2022 metais buvo skirta Vytauto Didžiojo universiteto filologijos doktorantei Gerdai Pilipaitytei. Stipendiją doktorantė panaudojo dviejų mėnesių (kovo–balandžio) trukmės stažuotei Saragosos universitete Ispanijoje. Kviečiame skaityti apie G. Pilipaitytės stažuotės patirtis Cezario mieste.
2022-ųjų lapkritį eidama namo sulaukiau profesorės Dalios Kuizinienės skambučio ir pasiūlymo dalyvauti konkurse Liūto ir Francoise Mockūnų vardinei stipendijai gauti. Profesorė pagalvojo apie mane, nes mano disertacijos tyrimas yra komparatyvistinis, t. y. tiriu kultūrinės traumos naratyvus šiuolaikinėje lietuvių ir ispanų dramaturgijoje, todėl tenka važiuoti į Ispaniją rinkti medžiagą disertacijai ar konsultuotis su ispanų mokslininkais. Labai dažnai studentai patys nedrįsta teikti paraiškų stipendijoms gauti, dėl to dėstytojų raginimas svarbus, ypač, kad patys diasporą tiriantys akademikai, tokie kaip jau minėta D. Kuizinienė, yra perėmę išeivijos lietuvių dvasią, atsidavimą globoti studentus ir juos auginti, taip lyg tęsiama tradicija, kuri, tikiuosi, gyvuos ir ateities kartose.
Pasiruošimas ir tikslai
Vietą stažuotei pasirinkau Saragosos universitete, vadovaujant akademikei Maríai Ángeles Naval, kuri jau kelis metus vykdo projektą La Literatura de la transición democrática española y las narrativas transicionales europeas („Demokratinės tranzicijos Ispanijoje literatūra ir tranzicijos naratyvai Europoje“), kuriame būtent ir dirbama su traumos bei atminties temomis literatūroje. „Turi gerą angelą sargą“ – pasakė man María Ángeles, kai sužinojo, jog Saragosos universitetas buvo pirmas, į kurį kreipiausi ir kaip tik patekau ir į minėtą projektą, ir į kongresą mano tiriama tema.
Tai ketvirti mano doktorantūros metai, todėl šį kartą į Ispaniją važiavau norėdama aptarti gautus tyrimo rezultatus su ispanų akademikais, plėsti žinias ir pasisemti naujų idėjų komparatyvistiniams tyrimams. Stažuotės metu klausiau pranešimų tarptautiniame kongrese, dalyvavau paskaitose su ispanų studentais, taip pat su žymiu teatrologu Jesús Rubio Jiménezu apžvelgėme mano straipsnį ispanų kalba, jis man patarė rinkti medžiagą universiteto bibliotekoje apie ispanų išeivijos dramaturgus ir ateityje parašyti apie juos, nes pasak Jesús, „be išeivijos nebūtų nieko.“ Žinoma ir pati skaičiau pranešimą kongrese.
Žmonės ir bendrystė
Mano kuratorė buvo María Ángeles Naval – labai šilta moteris, kuri niekada manęs nepamiršdavo ir elgėsi su manimi taip lyg jau seniai priklausyčiau projektui. Pavyzdžiui, kai priminiau, kad jau išvažiuoju, dėl manęs vienos norėjo perkelti projekto dalyvių vakarienę į kitą vakarą. Visgi labiausiai mane nustebino mano jau minėtas Jesús Rubio Jiménezas. Čia man irgi pasisekė, nes atvykau kaip tik paskutinį jo dėstomą semestrą, universitetas jam rengiasi suteikti emerito statusą. Niekas manimi taip nesirūpino kaip šis daugybę knygų ir straipsnių parašęs akademikas, asmeniškai pažįstantis visus svarbiausius su teatru susijusius žmones šalyje. Nustebino ir jo dėstomos paskaitos – tikėjausi pamatyti vyrą, kalbantį pakeltu tonu ir mosikuojantį rankomis, bet pamačiau kukliai paskaitą skaitantį eruditą, po kurio paskaitos vienas iš stipriausių universiteto studentų, su kuriuo susidraugavome, man pasakė – „Ar aš nesakiau, kad jis geriausias?“. Po paskaitų kartu su Jesús prie kavos puodelio taip įsitraukdavome į diskusijas apie žmonių teises, karą ar kosmopolitiškumą, kad jis pamiršdavo, jog jam dar reikia į darbą. Kadangi tai vyresnio amžiaus žmogaus, jis man galėjo iš pirmų lūpų papasakoti, koks buvo gyvenimas frankizmo metu. Atsisveikindama dėstytojui padovanojau į ispanų kalbą išverstą šiuolaikinės lietuvių trumposios prozos knygą.
Taip pat daug patarimų, ką nuveikti Saragosoje, gaudavau iš Aragono lietuvių bendruomenės atstovės Julitos. Man atvykus į Saragosą, ji pirmoji mane pasveikino žodžiais „Sveika atvykusi į Cezario miestą“. Tik tada atkreipiau dėmesį į visai šalia stovintį paminklą ir toponimiją Caesaraugusta (Cezaris Augustas), nuo ko ir kilo miesto pavadinimas. Nors pačiame Aragone nėra itin daug lietuvių, mes buvome susitikusios kelis kartus: Julita papasakojo apie savo gyvenimą Ispanijoje, lietuvių bendruomenę ir apie jos kuruojamą lietuvišką mokyklėlę. Nuvežiau jai porą lietuviškų knygelių vaikams. Taip pat pasitarėme, kaip galėčiau pateikti savo tyrimą lietuvių bendruomenėms. Tikiuosi, kad su Julita bendravimas nenutrūks ir susitiksime jai atvykus į Lietuvą.
Rezultatai ir suvenyrai
Stažuotės metu labiausiai norėjau išgirsti, kad savo disertacijoje einu teisingu keliu. Ir jį gavau su J. Rubio Jiménezo komentaru „mane maloniai nustebino, kad lietuvė geba taip gerai rašyti apie ispanų dramaturgiją“. Man taip pat patiko tas jausmas, kai suvokiau, jog į kongresą suvažiavo akademikai iš įvairių pasaulio universitetų ir tarp jų buvau aš – atstovaujanti VDU. Per šią stažuotę sužinojau ir išmokau tiek, kad jaučiuosi daugiausiai apie ispanų literatūrą nusimanantis žmogus universitete. Gaila, kad čia ispanų literatūrai skiriama itin mažai dėmesio, o juk kalbame apie tą literatūros lauką, kuriame gimė Don Kichotas ir Lorkos teatras bei poezija.
Ką parsivežiau iš stažuotės? Kolegės lenkės draugiškumą, stažuotės vadovės apkabinimą po mano pranešimo kongrese su žodžiais „Pasiliksime tave čia!“, sumišimą, kai moderatorius pagalvojo, kad dramaturgas Vytautas V. Landsbergis yra Vytautas Landsbergis politikas, įkvėpimą vertimams, idėją lyginti lietuvių ir ispanų išeivijos dramaturgiją, susitikimą su rašytoju, kuris į romaną perkėlė savo patirtis studentavimo laikais nuomojantis butą su prostitutėmis, nuostabą, kad yra tokių jaunų ir talentingų studentų kaip Luisas, kurie gyvena literatūra, planą surasti Ispanijos pietuose tą vietą, kuri įkvėpė Lorkos dramą, supratimą, kad žmonių pareigos ir laipsniai dar nereiškia, jog tie žmonės pirmą valandą nakties, pasibaigus projekto vakarienei, nelydės visiškai nepažįstamos lietuvės namo. Parsivežiau ispanų familiarumą ir šiek tiek daugiau laisvės.
