Akademinių stažuočių metu įgaunama patirtis, sutinkami žmonės, aplankomos mokslo institucijos yra neįkainojama vertybė jaunam mokslininkui. Tarptautinės išvykos doktorantams leidžia tarsi „įkontekstinti“ save tarptautiniu lygmeniu – pajausti kuo gyvena ir domisi kitų šalių mokslininkai, pažinti kas užsienio mokslo institucijose žavi žmones ir ko vertėtų patiems pasimokyti. O kur dar šaltinių ir literatūros klodai, atsiveriantys užsienio šalių archyvuose ir bibliotekose.
Puikiai apie akademines išvykas ir stipendiato įsipareigojimus yra pasakiusi stipendijos idėjos autorė Francoise Marie Puzyna-Mockūnas: „Jauniems žmonėms būtina keliauti, pagyventi užsienyje, įgyti gyvenimo daugiakultūrinėje aplinkoje patirties. Tačiau tuo pat metu jie turi puoselėti lietuvybę bei skleisti Lietuvos kultūrines vertybes, kad grįžę į tėvynę jie skleistų pažangias idėjas, keistų darbo kultūrą, kurtų doros principais paremtą gyvenimą.“ Džiaugiuosi, kad Liūto ir Francoise Mockūnų stipendija suteikė tokią galimybę ir man.
Praėjusių metų (2021 m.) pabaigoje atlikau mėnesio trukmės stažuotę Lenkijoje. Lapkričio–gruodžio mėnesiais lankiausi Varšuvos universiteto bibliotekoje (Biblioteka Uniwersytecka w Warszawie), Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje (Biblioteka Narodowa) ir Vyriausiame senųjų aktų archyve (Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie).
Teikti paraišką stipendijai paskatino mano mokslinio darbo vadovė profesorė Vaida Kamuntavičienė. Nors disertacijos tema „Kauno pavieto bajorija viešajame gyvenime XVI a. II pusėje – XVII a. II pusėje“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ganėtinai lokali, iš tiesų ji reikalauja nuodugnaus įsigilinimo į daugelį Abiejų Tautų Respublikoje vykusių procesų. Svarbu suprasti Respublikos parlamentinės sistemos niuansus (seimų ir seimelių veiklą), teismų veiklos bruožus bei bajorų laikyseną įvairiais to meto klausimais. Gilinantis į parlamentarizmo, teisės, kultūros istorijos klausimus aktualu susipažinti ir su naujausiais Lenkijos bei Vakarų Europos istorikų darbais. Tai leidžia pažinti, kaip šiandienos Europos istorikai atlieka panašios tematikos darbus, kokius klausimus kelia ir kokias metodologines prieigas siūlo.
Žinoma, prieš išvykstant į tokią stažuotę buvo labai svarbu atlikti namų darbus. Konsultavausi su kolegomis istorikais, kokius fondus peržiūrėti siekiant atrasti svarbius šaltinius, į kokias naujausias istoriografines pozicijas atkreipti dėmesį, su kokiais istorikais susitikti. Ruošiantis stažuotei man labai padėjo istorikai: mano vadovė prof. dr. V. Kamuntavičienė ir istorikas doc. dr. Rūstis Kamuntavičius.
Taip pat esu labai dėkingas savo kolegai doktorantui Vidmantui Airini, kuris panašiu metu taip pat buvo Varšuvoje ir itin daug padėjo man dirbant archyve ir bibliotekose. Jo patirtis ir patarimai man labai palengvino visus darbus. Taip pat V. Airini dėka turėjau galimybę dalyvauti Varšuvos universitete rengiamuose istorikų seminaruose bei susipažinti su Lenkijos ir Baltarusijos istorikais. Džiaugiuosi, kad asmeniškai susitikau su istorikais profesoriumi Andrzej Zakrzewski ir Mikola Volkau.
Ruošiantis stažuotei ir jos metu profesionaliais patarimais man taip pat pagelbėjo: Remigijus Civinskas, Laurynas Šedvydis, Gabrielė Jasiūnienė, Neringa Dambrauskaitė-Martinkėnė, Wioletta Pawlikowska, Monika Jusupović, Andrey Liuby, Alina Kaltachenko ir Ratsibor Biahun. Visų šių žmonių dėka Varšuvoje galėjau tikslingai ir konkrečiai ieškoti man svarbios medžiagos.
Lietuvos istorikai, tyrinėjantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikus, yra dažni Lenkijoje esančių archyvų svečiai. Darbuojantis Varšuvos archyvuose ir bibliotekose teko susitikti su ne vienu istorijos tyrėju iš Lietuvos. Jau nuo doktorantūros studijų pradžios žinojau, kad sau aktualios medžiagos turėčiau ieškoti Varšuvos ir Krokuvos archyvuose. Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje ir Vyriausiame senųjų aktų archyve saugoma nemažai lituanistinės medžiagos (seimų ir seimelių nutarimai, korespondencija, bažnyčių fundacijos, vizitacijų medžiagos), aktualios mano disertacijai.
Vienas reikšmingiausių atradimų stažuotės metu – Vyriausiame senųjų aktų archyve rastos kelios XVI a. II pusės – XVII a. I pusės Kauno pavieto seimelių instrukcijos. Jos leido pažinti kokie klausimai tuo metu buvo svarbiausi pavieto bajorams, kokios temos aptarinėtos, galiausiai, kokios bajorų giminės aktyviausiai veikdavo seimeliuose. Šaltiniai atskleidė, kad Kauno pavieto bajorija buvo susirūpinusi ne tik vietos reikalais, tačiau analizavo ir teikė įpareigojimus visai Respublikai aktualiais klausimais. Svarstytos teisės, krašto apsaugos, užsienio politikos temos. Stažuotės metu taip pat pavyko susipažinti ir su kitais Kauno pavieto bajorijos istorijai aktualiais šaltiniais: bajorų ir didikų korespondencija, dvarų inventoriais, mokesčių sąrašais ir t. t.
Džiaugiuosi, kad šiais atradimais galėjau pasidalinti ir su kitais mokslininkais. 2022 m. rugpjūčio mėnesį dalyvavau Klaipėdos universitete vykusiame nacionaliniame istorijos ir archeologijos krypties doktorantų seminare. Rugsėjo mėnesį nuotoliniu būdu skaičiau pranešimą Lituanistinės komisijos organizuotoje tarptautinėje konferencijoje Varšuvoje, o lapkričio mėnesį Kauno pavieto bajorijos religinio gyvenimo temas apžvelgiau Kaune vykusioje konferencijoje „Bažnyčios ir visuomenės santykiai Lietuvoje IX“. Rengiant šių konferencijų ir seminaro pranešimų tekstus itin reikšmingą (o, doktorantų seminaro ir konferencijos Varšuvoje atveju, ir esminę) vietą užėmė stažuotės metu rastų šaltinių informacija. Šiuo metu rengiu straipsnį apie Kauno pavieto bajorijos politinę veiklą XVI a. II pusėje–XVII a. I pusėje.
Buvimas Lenkijoje tapo puikia proga pažinti Varšuvos kultūrinį gyvenimą. Labai džiaugiuosi, kad pavyko aplankyti parodas Žydų istorijos institute (Ukryte oblicze. Gaon z Wilna), Łazienkų rūmuose (Splendor władzy. Wettynowie na tronie Rzeczypospolitej, Chocim 1621), Varšuvos karalių pilyje (Caravaggio i inni mistrzowie. Arcydzieła z kolekcji Roberta Longhiego) ir Vilanovo rūmuose. Taip pat istorinių knygų mugėje turėjau galimybę susipažinti su naujausiais Lenkijos istorikų darbais.
Norėčiau trumpai pakalbėti dar viena man labai svarbia tema. Liūto ir Francoise Mockūnų stipendija yra vardinė stipendija, tad gautas apdovanojimas padeda užmegzti ryšį su tais žmonėmis, kurių dėka stipendija įsteigta.
Liūtas Mockūnas, būdamas inžinieriumi, žurnalistu, publicistu, buvo aukščiausio lygio intelektualas, kurį domino Lietuvos istorijos ir literatūros temos. Platus išsilavinimas leido L. Mockūnui rašyti išsamius analitinius straipsnius lietuvių išeivių kultūrinėje periodinėje spaudoje. Galiausiai, L. Mockūno knyga apie Joną Deksnį „Pavargęs herojus“ yra būtina kiekvienam besidominčiam partizaninio karo tema Lietuvoje. Nors ir tyrinėju LDK laikus, mane kaip istoriką, L. Mockūno darbai skatina nebijoti naujo žvilgsnio į įvairias praeities temas, ieškoti pačiam ir įsiklausyti į kitų argumentus.
Nuostabi patirtis ir dovana yra pažintis su Francoise Marie Puzyna-Mockūnas, kurią stipendiatai su pagarba ir nuoširdumu vadina Pranute. Jau yra tapę tradicija, kad bent kartą metuose dalis stipendiatų aplanko Druskininkuose gyvenančią Pranutę. Mane sužavėjo Pranutės ramybė, empatija ir noras bei mokėjimas įsiklausyti, pažinti žmogų. Jos gyvenimo istorijos pasakojimai tapo neįkainojamomis pamokomis man ir kitiems stipendiatams.
Vardinė stipendija užmezga nematomus ryšius su jos įsteigėjais. Kiekvienos tokios stipendijos atveju ateina ir įsipareigojimas. Vardinės stipendijos steigėjų gyvenimo istorijos, atliktų darbų ir priesakų pažinimas yra kelias į tų įsipareigojimų suvokimą. Esu labai dėkingas už šią stipendiją.
Stažuotė Varšuvoje vyko 2021 m. lapkritį–gruodį, keli mėnesiai prieš Rusijos pradėto karo Ukrainoje pradžią. Prasidėjęs karas privertė permąstyti, koks mums visiems svarbus bendravimas, pagalba vieni kitiems ir empatija. Tai ypač aktualu šiandien mūsų regione.
Stažuotės metu bendravau su demokratiškai nusiteikusiais ir šiuo metu Varšuvoje gyvenančiais bei dirbančiais Baltarusijos istorikais. Prie daugelio pokalbiuose gvildentų temų mintimis sugrįžau po 2022 m. vasario 24 dienos. Rusijos ir Baltarusijos režimų brutalumas atstumia intelektualius, laisvus žmones, kuriems teko nukentėti savo šalyje. Šiandien jų grįžimas į gimtąją šalį gali sukelti jiems pavojų. Prasidėjus karui dar kartą pamačiau kaip svarbu prieš režimą Baltarusijoje ir už Ukrainos laisvę kovojantiems žmonėms būti bendrystėje su demokratiniu pasauliu. Kaip svarbu mums, istorikams, bendrauti, skaityti vieni kitų darbus, dalyvauti bendrose konferencijose. Galiausiai, Liūto ir Francoise Mockūnų stipendija, įsteigta žmonių, patyrusių karą, pabėgėlių dalią ir gyvenimą diasporoje, tampa priesaku matyti tuos žmones, kuriems šiandien reikia mūsų palaikymo.
