Kviečiame į VDU Pasaulio lietuvių universiteto diskusiją, skirtą aptarti, koks naratyvas kuriamas lietuvių migrantų šeimose. Diskusija vyks balandžio 23 d. (antradienį) 18 val., Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51, Vilnius), Valstybingumo erdvėje.
Prieš septynerius metus Lietuvos spaudoje skelbtas tyrimas, parodęs, kad mūsų šalies šeimos savo vaikams vidutiniškai skiria 7 minutes dėmesio per parą. Ši žinia tarsi savaime turėjo nužymėti bet kokių pasakojimų apie save, bendruomenę ir Lietuvą nagrinėjimo beprasmybę. Tąkart atrodė, kad galime analizuoti nebent visuotinio nesikalbėjimo pasekmes. Kita vertus, migrantiškas pasakojimas besirandantis su didžiuliais migracijos mastais ir aiškinantis pasitraukimo iš gimtųjų vietų motyvus, atrodo tebesąs kaip reta gyvas tiek Lietuvoje, tiek emigracijoje. Žvilgsnis iš šalies migrantui suteikia galimybę iš naujo peržvelgti atramas, į kurias remiasi jo tapatybė, bet migrantų suformuotų naratyvų pažinimas drauge yra raktas ir į Lietuvoje pasilikusiųjų pasaulį ar net šių abiejų, Lietuvos ir migrantiškojo, patyrimo jungtis.
Akivaizdu, kad su sovietinės sistemos užkonservuotos modernybės griūtimi Lietuvos gyventojus ištiko ne tik visi įmanomi ekonominiai, socialiniai ir politiniai lūžiai, bet ir tapatybės krizė, ypač jautriai išsiskleidžianti ir kūju į memorialines lentas atsimušanti nagrinėjant probleminius kolektyvinės atminties klausimus. Todėl bandant perprasti migrantiškuosius pasakojimus, verta susitelkti į nostalgiškąjį Lietuvos vaizdinį, drauge klausiant, kaip ir kokiu būdu šiame pasakojime veikia konfliktinės praeities interpretacijos, kaip jos pasakojamos ir kaip sprendžiamos „didžiojo pasakojimo“ apie Lietuvą problemos „mažojo žmogaus“ aplinkoje. Ar apskritai po DP kartos „Lietuvos gelbėjimo“ pasakojimo dar egzistuoja pasaulio lietuvius vienijantis naratyvas? Ar šiandienos globaliame, bet ir sykiu labai atomizuotame pasaulyje yra vietos naujam lietuvių didžiajam pasakojimui? Jei taip, tai į kokias patirtis ir archetipus gali remtis šiandienos pasaulio lietuvis, norintis papasakoti funkcionalų pasakojimą apie individualius ir kolektyvinius išgyvenimus?
Visai kitas įmanomas žiūros į save būdas sueižėjusių tapatybių pasaulyje yra atsigręžimas į savo šeimos istoriją, savos genealogijos pažinimą, „mažųjų tėvynių“ ieškojimą, taip drauge įprasminant ir didžiuosius istorijos pasakojimus. Tačiau mus riboja paradoksali būsena, kuomet šiandienos jaunuomenei lengviau perteikiami didieji pasakojimai apie mūšius ir tautinius herojus, nei asmeninės istorijos. Kokie psichologiniai ir istoriniai barjerai formuoja tokią realybę? Kokių nuostatų ir įrankių reikėtų jai pakeisti? O galbūt jų jau esama? Kam turėtų tekti svarbiausias krūvis pasirinkus individualiųjų istorijų gaivinimo kelią – šeimai ar mokyklai? Galiausiai, ar įmanoma, kad archetipinis Petro Rimšos skulptūros „Vargo mokykla“ vaizdinys, tinkamai adaptuotas šiandienai, tebėra funkcionaliausias ir paveikiausias kolektyvinio naratyvo konstravimo kelias?
Dalyvauja:
Dr. Eglė Kačkutė, Vilniaus universitetas
Prof. Violeta Davoliūtė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilniaus universitetas
Dr. Dalia Cidzikaitė, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Prof. Algirdas Avižienis, Kalifornijos universitetas, JAV
Moderuoja:
Domas Boguševičius, Vytauto Didžiojo universitetas