Gimtoji kalba – tai kalba, kurią vaikas išmoksta pirmiausia, tarsi savaime, nedėdamas jokių pastangų. Kartais ši kalba vadinama motinos kalba (angl. mother tongue), jos dažniausiai išmokstama iš pačių artimiausių žmonių – tėvų, šeimos narių. Taip pat ji gali būti įvardijama kaip pirmoji kalba.
Jeigu vaikas nuo gimimo girdi dvi kalbas, pavyzdžiui, jo tėvai kalba skirtingomis kalbomis, jis turės dvi gimtąsias kalbas.
Kas nulemia tėvų apsisprendimą kalbėti ar nekalbėti su vaikais gimtąja kalba? Tai sąmoningas, o gal nesąmoningas pasirinkimas, kuris būna apipintas vis dar gajų mitų, ir kuriam įtaką daro skeptiškai nusiteikę žmonės.
Ne visi palaikys jūsų sprendimą mokyti vaiką lietuvių kalbos. Bus tokių, kurie jums pasakys, kad tai beprasmiška, kad jums nepasiseks. Kiti sakys, kad prašote per daug iš savo vaikų arba „kam jam ta lietuvių kalba“. Dar kiti pridurs, kad leisdami mokytis visų šių kalbų, vaikus tik painiojate.
Tokį požiūrį atskleidžia pačių lietuvių tėvų atsakymai, gauti susirašinėjant, kada asmeniškai kreipiausi į tėvelius, primindama, kad mokykloje vyksta lietuvių kalbos pamokos, o jų vaikų nesulaukiau klasėje:
„O kam jiems toji kalba? Su ja airijoje (vokietijoje, norvegijoje) karjeros nepadarysi“; „Gyvenu Dubline 16 metu, vaikai lietuviskai moka tik aciu pasakit, daugiau ir nereikia“ (kalba netaisyta).
Nemeluosiu, auginti dvikalbį vaiką nėra lengva. Tačiau nesileiskite įbauginami, juk labiausiai vertinami dalykai, retai būna lengvai pasiekiami. O dvikalbystė yra tai, kas jūsų vaikui gyvenime suteikia didžiulį pranašumą.
Man labai patinka afrikiečių patarlė, sakanti, kad norint užauginti vaiką, reikia viso kaimo. Diskutuojant apie dvikalbystę šią patarlę perfrazuočiau taip: ,,norint išauginti dvikalbį vaiką, reikia visos šeimos’’, nes siekiant sėkmingai užauginti dvikalbį vaiką, tėvams reikia papildomų išteklių ir kitų palaikymo.
Mitas nr. 4: Vaikas nuolatos painios skirtingų kalbų žodžius, todėl nesupras, kokia kalba kalbėti.
To bijoti nereikėtų, nes vaikai labai protingi, imlūs ir mes dažnai jų neįvertiname. Jau antroje kalbų mokymosi stadijoje vaikai žino, kaip kalbėti su mama, o kaip su tėčiu (jei šeima vienatautė tuomet, kaip kalbėti namuose, o kaip kalbėti už namų ribų).
Skirting kalbų žodžių vaikai nepainioja. Jie ima suprasti, kad moka dviejų kalbų žodžius ir ima juos skirti. Jei mamos gimtoji kalba lietuvių, o tėčio anglų, vaikas suvokia, kad su mama kalbasi lietuviškai, o su tėčiu – angliškai. Šiame etape yra natūralu, kad kalbėdamas lietuviškai vaikas įterpia ir angliškų žodžių (sakinys sudaromas iš dviejų kalbų žodžių). Tai tėvus dažnai baugina, nes jiems atrodo, kad vaikas gerai nemokės nei anglų, nei lietuvių kalbos. Tačiau nereikia to bijoti! Vaikas jaučia skirtumą tarp kalbų, tik nežinodamas kai kurių žodžių juos įterpia iš kitos kalbos. Nepamirškite, kad vaikai yra labai pragmatiški, tad jie greitai supranta kuriuos žodžius vartoti.
Dažnai pasitaikanti situacija – pasyviosioji dvikalbystė, kuomet vaikas kalbą supranta, bet pats jos nevartoja. Jei mama (tėvai) nesiliaus kalbėjus(-ę) lietuviškai, vaikas ir toliau supras lietuvių kalbą. Moksliniai tyrimai įrodė, kad pasyvieji dvikalbiai gali lengvai aktyvuoti savo silpnąją kalbą. Tam tereikia palankiai susiklosčiusių aplinkybių.
Jei vaikas nešneka antrąja kalba, mamos labai nusivilia ir galvoja, kad viskas prarasta. Nusiminti nereikia! Noriu priminti, kad kalbos mokymosi procesas gali užtrukti keletą metų.
Mitas nr. 5: Dvikalbystė neigiamai veikia vaikų smegenis
Jei anksčiau dvikalbystė laikyta vaiko raidos sutrikimu, dabar pripažįstama visokeriopa jos nauda. Daugybė įvairių neurolingvistinių ir psicholingvistinių tyrimų rodo – dvikalbių žmonių smegenys geriau dirba. Tad kuo daugiau kalbų vaikas moka ir kuo anksčiau pradeda jas vartoti, tuo geresnė jo savikontrolė, atmintis, gebėjimas susikoncentruoti ir kategorizuoti daiktus. Dvikalbių vaikų mąstymas lankstesnis, jie geba atsiriboti nuo šalutinės, nereikalingos informacijos.
Mitas nr. 6: Dvikalbiai visas savo kalbas moka vienodai gerai
Labai retai dvikalbiai visas kalbas moka vienodai gerai. Tėvai turi suprasti, kad dvikalbystė kaip ir daugiakalbystė yra kintantis reiškinys. Dvikalbio vaiko kalbų vartojimo įgūdžiai bei įpročiai kinta jam augant ir dėl aplinkos poveikio.
Iš pradžių gali dominuoti viena kalba, vėliau – kita. Darniosios dvikalbystės (angl. balanced bilingualism) atvejai yra reti, dažniausiai viena vaiko kalba būna dominuojanti, o kita — silpnesnė. Tai lemia įvairios priežastys, pavyzdžiui, visuomenė ar vaiko bendraamžiai gali turėti įtakos tam, kuri kalba taps dominuojančia.
Noriu atkreipti dėmesį, kad vienos ar kitos kalbos mokymas bei skatinimas kalbėti kuria nors kalba nėra itin veiksmingas jei nėra kasdieninio šeimos pavyzdžio.
Jurgita Urbelienė, Lietuvių kalbos mokytoja Airijoje, 2020 metų lituanistinio švietimo mokytojo premijos laureatė.
Šis straipsnis prisideda prie Vytauto Didžiojo universiteto koordinuojamos informacinės kampanijos, skirtos tėvų išeivijoje švietimui dėl lietuvių kalbos mokymo svarbos. Norėdami pasidalinti įžvalgomis ir patarimais dėl lietuvių kalbos mokymo išeivijoje, taip prisidedant prie informacinės kampanijos, kviečiame rašyti adresu: ingrida.dacioliene@vdu.lt