Be minčių, kurios šia tema kaupėsi dešimtmečiais ir mano jau antrojo komentaro skirto „Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategijai“ (2018) skaitytojas šiame straipsnelyje ras ir atsiliepimą į kolegos Gintauto Mažeikio straipsnį „Tapatėjimai: tarp klajūno ir tinklo“ (2019).
Tai kaip yra su ta emigracija? Pirma, reikia mesti lauk „e“, todėl kad migracija – nuolat vykstantis plataus masto bendražmogiškas judėjimas, sietinas su vaikų atsiskyrimu nuo tėvų (dauguma dabar kaip tik dėl to studijuoja užsienio universitetuose), su didžiosiomis statybomis ar pertvarkomis šalies viduje ar pasaulyje (urbanizacija, industrializacija), su švytavimu tarp darbo ir namų, galų gale – su atostogomis ir poilsiu.
Mažeikio tiesa, kad jau šimtą metų nenustojame dainuoti „neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“ ir dūsaujame kad anksčiau ar vėliau „kaip grįžtančius namo paukščius“ likimas parves mus kažkur iš kur išėjome. Tiesa, tai yra suolelio, kryželio ar upelio mitologija, kartais niekinanti visa kita panašiai kaip tamsioji Šliogerio filotopijos pusė. Tačiau Mažeikis siekdamas „įvardyti jai priešingą, antagonistišką“ viziją laikosi tokios pačios griežtosios alternatyvos logikos. Suprantama, tai sąmoningas veiksmas siekiant pakurstyti mąstymo ugnį binarinėmis anglimis. Tačiau tuo pat metu klaidinantis veiksmas.
Juk tie tariamai į nencus panašūs šiuolaikiniai nomadai ar egzistenciniai bastūnai, kuriuos Mažeikis ima kaip svarbiausią pavyzdį, itin retai pasitaiko. Dauguma tikrai nesivežioja visko ką turi su savimi (omnia mea mecum porto) nebent tai būtų vienkartinis ir kraštutiniu atveju kasmetinis, bet ne kas savaitinis ar kasdieninis kaip nencams ar čigonams, persikraustymas iš vienos „sėslios“ vietos į kitą. Taigi nencų pavyzdys tiesiog yra klaidinga analogija, nes tai yra grupė žmonių gyvenanti ne sėsliai, bet kaip viena tauta – tai pabrėžia ir Mažeikis. Iš to ką Mažeikis pasakoja apie nencus galime suprasti, kad jie neprisirišę prie žemės, bet prisirišę prie savo šeimos ir genties. Šiuolaikinis nuoseklus egzistencinis bastūnas neprisirišęs prie nieko.
Tokių lietuvių vienetai, ir tokį pašaukimą, jeigu tai pašaukimas, galėtume lyginti nebent su pašaukimu į piligriminę vienuolystę. Jeigu imtume kitą pavyzdį – kinų ar arabų šilko kelio prekeivius – ir čia turime būti atsargūs su analogijomis. Tiesą sakant, fantastiška Gintaro Beresnevičiaus analogija dar giliau rėžia lygiai tą pat vagą. Anot Beresnevičiaus, bendrame rūpintojėlio prieblandos fone lietuviams kartais atsitikdavęs Vyčio protrūkis, todėl lietuvių raitelių vajus į rytus lygintinas su posovietiniu lietuvių, varančių mašinas iš Europos miestų į Kauno turgų, vajumi. Tačiau nors raiteliai, prekeiviai ar „fūrų“ vairuotojai daugiau laiko praleidžia kelyje nei namie, tai nereiškia, kad jie neturi namų. Tokie nomadai ar „nomadai“ laiko savo šeimas sėsliai ir paprastai nesitampo su savimi po visą pasaulį. Seka išvada, kad tarp dviejų alternatyvų – antagonistinio klajūniškumo ir antagonistinio sėslumo – lietuviai dažniausiai renkasi plius minus per vidurį, šalkauskišką sintezę. Ar ta sintezė veikia kaip švytuoklė ar kaip kupolas – kitas klausimas.
Tinkliškumas, apie kurį kalba Mažeikis, bene aiškiausiai matomas stebint valstybinės Globalios Lietuvos programos įgyvendinimą ar profesionalų asociacijos Global Lithuania Leaders – GLL (būtinai tariant G nelietuviškai kaip dži) veiklą. Jūratė Caspersen šią veiklą gražiai pavadino „razinkų rankiojimu iš pyrago“. GLL vizija regi Lietuvą būtent kaip Lidl tinklą ar Facebook grupę. Kas blogai su tinklais? Juk atrodytų Mažeikio tiesa, kad tinklai yra dinamiški, judūs, daug aprėpiantys. Ir vis dėlto labai trumpai ir taikliai vienoje diskusijoje Harvarde sferų teorijos kūrėjas Peteris Sloterdijkas atkirto veikėjo-tinklo teorijos (actor-network theory) kūrėjui (beje, įkvėptam Algirdo Juliaus Greimo) Bruno Latourui – tinklų teorija yra anoreksiška. O anoreksija kaip žinia yra sunki liga, kuria sirgdamas žmogus jaučia gilų potraukį susitraukti į vieną Kartezinį tašką, kad jame liktų grynas aktyvumas be jokios materijos, inercijos ir pasyvumo, t. y. kančios. Kalbant apie šių laikų nomadus, tokio tinkliškumo metafora tiriama filme „Up in the Air“. Kuo tankiau suaustas, veik suaugęs (kon-kretus) „tinklas“ virstantis nebe tinklu, o audiniu, tuo daugiau lytėjimo taškų, intymumo, nediskretiško atidumo, stumdymosi, pasipriešinimo, kitaip tariant meilės požymių. O pasipriešinimo kalbos filosofijoje verkiant prireikė net ir Europos plieno pramonės monopolinio tinklo magnato palikuoniui Liudvikui Vitgenšteinui. Iš kitos pusės, atidesnis žvilgsnis į pasaulį vis gi atskleidžia, kad judriausi yra ne tinklai (pvz. keliai ar voratinkliai), o konkretūs (vėl turint omenyje lotynišką con-crescere, t. y. suaugti, pažodžiui) dažniausiai šiek tiek apvalaini kūnai (pvz. vorai ir automobiliai). Sąjūdis, Baltijos kelias jau prieš trisdešimt metų įvykę, šimtai tūkstančių lietuvių persikraustė į Londoną, Dubliną ar Oslą, o Lietuva iki šiol dar neatsijungė nuo BRELL elektros tinklo!
Apie hiper-realybės poveikį trumpai galima pasakyti tik tiek, kad ne tikrovę, bet grynąją vaizduotę pakeitė atvaizdo sąmonė; keliautojų pasakas ar ašaromis aplaistytus laiškus pakeitė Skype skambučiai. Kas iš tiesų pasikeitė? Ką įgijome ir ką praradome? Atvaizdo sąmonė, kitaip sakant kito sąmonė paremta kito atvaizdu ekrane yra tikrai ekstensyvesnė, bet nebūtinai intensyvesnė. Tiesa, čia daugiau pikselių nei grynojoje vaizduotėje. Neretais atvejais ir žinučių kiekis didesnis. O dėl intensyvumo sunku sutikti: grynoji vaizduotė intensyvumu dažnai pranoksta atvaizdą. Čia kaip su erotika ir pornografija. Šiuolaikinė hiper-realybė pornografizavo ir migraciją. Todėl „kūno mitologija, upės ir suolelio įtaiga“ vis dar skamba erotiškai, o hiper-realybė tiesiog skamba kaip skamba.
Galų gale akceleracija: ši mintis irgi gali būti atšalusi arbatėlė. Iš pradžių lyg ir nekyla klausimų. Tikrai gyvename greičiausių automobilių ir greičiausio interneto visuomenėje, kur gyvenimas ilgesnis ir gyvenimo kokybė aukštesnė. Vis gi senstant Europai, mažėjant vaikų skaičiui ir matant vidutinį visuomenės amžių persisveriant per 50 metų, akceleracijos mitas Europoje skamba kažkaip neimliai. Kaip galime gyventi greitėjančioje visuomenėje, jeigu jos dauguma gyvena lėtėjančia prigimtimi? Ar nėra taip kad vis greitėjantys melai mums uždengia mūsų lėtėjimo tiesą? Paliksiu šituos klausimus atvirus.
Nomadiškumas, tinkliškumas, hiper-realybė ir akceleracija – nėra kažkokios paprastos neabejotinos tiesos. Iš tiesų nesinorėtų patekti nei į suolelio artumo mitologijos vergovę, nei į tolimų patyrimų vaikymosi vergovę. Gal geriau likti kritiškais realistais: išlaikyti laisvę atsisėsti ant senelio suolelio ir laisvę pamatyti žaliąsias skruzdėles Australijoje?