Prieš šimtmetį atkurta Lietuvos valstybė skubėjo kurti savo universitetą bei kviestis geriausius pasaulio mokslininkus. Patys gana gerai išmanydami mokslo prigimtį, to meto valstybės vadovai suprato, kad būtinas ne paviršutinis, ne epizodinis, bet gilus Lietuvos mokslo tarptautiškumas. Pakviestas į Lietuvą Levas Karsavinas, pavyzdžiui, atsisakė pasiūlymo dėstyti Oksforde. Ne paskutinė priežastis buvo ir dosnus lietuviškas atlyginimas.

Po sovietinės okupacijos vienas iš Karsavino studentų, Algirdas Julius Greimas, kurio jubiliejinius metus ką tik atšventėme, grįžo skaityti paskaitų į Lietuvą su ta pačia intencija – vesti Lietuvos mokslą į gilų, ne paviršutinį tarptautiškumą. Be pasaulio lietuvių bendruomenės įnašo, pastangų, paaukoto laiko ir dėmesio dabar Lietuvoje nebūtų Vytauto Didžiojo universiteto. Tūkstančiai jaunų žmonių nebūtų patyrę kitokio, ne sovietinio, netikėto ir regis nepelnyto požiūrio į studentą kaip į gerbtiną laisvą ir atsakingą žmogų, asmenį, kurio nuomonė svarbi. Tai buvo kas kita nei dabartinis pataikavimas pasitinkant kiekvieną ateinantį su krepšeliu ta pačia, gerai atpažįstama klientus aptarnaujančių šypsena.

Deja, deja, bet posovietinė nomenklatūra sugebėjo pasipuošti nauju tarptautiškumo dekoru ir iš pasaulio grįžusių lietuvių sukami ratai ėmė prasisukti. Todėl šio mano straipsnio tezė: mums reikalingas ne epizodinis, ne paviršutinis, bet gilus tarptautiškumas.

Visą straipsnį kviečiame skaityti Pasaulio lietuvyje.