Birželio 20 d. Vytauto Didžiojo universitete buvo įteikti diplomai iš Punsko kilusiems absolventams, kurių studijas universitete parėmė ir stipendijomis finansavo VDU mecenatai dr. Aldona Gaškienė ir dr. Remigijus Gaška.

Punske, visai šalia sienos su Lietuva įsikūrusiame Lenkijos miestelyje, daugelis gyventojų laiko save lietuviais ir siekia išsaugoti tautiškumą. Ilgamečiai lietuvybės puoselėtojai A. ir R. Gaškos jau dvylika metų prisidėjo prie šios misijos – rėmė gerai besimokančius Punsko Kovo 11-osios licėjaus abiturientus, suteikdami jiems galimybę studijuoti gimtojoje šalyje, Vytauto Didžiojo universitete, ir kas mėnesį skirdami nustatyto dydžio stipendiją.

Rėmėjų pastangos atsipirko su kaupu: iš viso jie parėmė net 46 punskiečius, pasirinkusius bakalauro studijas VDU, 24 iš jų čia pat baigė ir magistrantūrą. Šiemet pirmosios pakopos studijas baigė 2 iš Punsko kilę jaunuoliai, dar dvi absolventės – Jurgita Ruzgienė ir Monika Kutylo – įgijo magistro laipsnius. Nemažai buvusių globotinių pasiliko Lietuvoje, sėkmingai pradėjo karjeras įvairiose srityse.

Laimingi absolventai ir stipendiatai nuolat rašo dėkingumo kupinus laiškus Aldonai ir Remigijui Gaškoms. Galimybė studijuoti Lietuvoje jiems yra didžiulė laimė, neįkainojama dovana, kelias į sėkmingą gyvenimą gimtinėje – atrinktieji punskiečiai dėl to save vadina „Laimės dobilo vaikais”.

„Dovanojote mums savo prakaitu uždirbtą materialaus pragyvenimo šaltinį, bet taip pat didelį dvasinį turtą – savo pavyzdį. Parodėte, kaip galima besąlygiškai dalinti kitiems meilę ir viso savo gyvenimo triūsą, ir kaip labai galima mylėti tėvynę”, – savo laiške globėjams dėkojo magistrės J. Ruzgienė ir M. Kutylo.

Šiemet prie mecenatų prisijungė Robertas Duda, kuris ketina perimti šį atsakingą darbą – atverti kelią Lenkijos lietuviams studijuoti gimtinėje. Plačiau apie naująjį rėmėją, punskiečius ir lietuviškumą papasakojo dr. Remigijus Gaška.

Ar tiesa, kad šie metai – paskutiniai, kai remiamos punskiečių studijos Lietuvoje?

Ir taip, ir ne. Mes su žmona rėmėme Lenkijos lietuvių studentus, daugiausia iš Punsko, jau dvylika metų, nuo 2001-ųjų. Šįmet išėjo paskutinė mūsų remiamų bakalaurų laida – nors, žinoma, dar yra magistrantų ir doktorantų. Taip išėjo, kad suradau savo įpėdinį, kuris perims mano darbus. Tiesa, nežinau, kokie bus jo norai – ar jo pasirinkti studentai studijuos VDU ar kituose universitetuose.

Kaip bebūtų, mūsų darbai jau baigėsi. Kaip yra pasakęs vienas išminčius, viskas turi pradžią ir pabaigą. Po dvylikos metų atėjo diena, kai laikas pasitraukti. Žinoma, mūsų ryšiai su VDU ir Punsku niekuomet nenutrūks – palaikome labai gerus santykius, aš esu keletą metų dirbęs ir universiteto Taryboje.

Kaip suradote naująjį stipendijų mecenatą – Robertą Dudą?

Su juo susipažinau dirbdamas su pašalpos organizacija „Saulutė” – papasakojau, kokią naudą šios stipendijos neša studentams ir Lietuvai, ir jis tuo labai susidomėjo. Kaip tik vakar kartu nuvažiavome į Punską ir kalbėjome su penkiais kandidatais, iš kurių R. Duda atrinks keletą stipendiatų.

Robertas Duda yra ketvirtos kartos lietuvis – jis gyvena JAV, tačiau dar neblogai kalba lietuviškai. Jo mama ir močiutė kilusios nuo Kruonio, miestelio prie Kauno marių, o jis pats – buvęs JAV aviacijos pulkininkas, dabar jau pensininkas. Jis daug padėjo Lietuvai, ypač Kauno klinikoms.

Ar domitės, kaip sekasi studijas baigusiems punskiečiams?

Taip, labai, su daugeliu susirašinėjame. Mane labiausiai žavi, kad visi į VDU įstoję punskiečiai sėkmingai pabaigia studijas. Lietuvoje turbūt yra nedaug gimnazijų, kurių abiturientai, įstoję į universitetus, visi baigtų mokslus. Šie iš Punsko atvykę jaunuoliai yra labai darbštūs – tai daugiausia ūkininkų vaikai, pripratę prie sunkaus darbo, jie yra tikri lietuviai, patriotai.

Kai kurie iš jų lieka Lietuvoje, kiti grįžta į Punską. Viena iš buvusių stipendiačių yra Punsko lietuvių teatro režisierė, kita dirba miestelio savivaldybėje. Dar viena punskietė, Irena Markevičiūtė, šiuo metu studijuoja VDU doktorantūroje, siekia daktaro laipsnio informacinių technologijų srityje. Žinoma, daug jų yra baigę ir magistrantūros studijas. Mes su jais susirašinėjame, stebime jų veiklą, karjeras ir labai džiaugiamės.

Galbūt pastebėjote, kaip per dvylika metų pasikeitė studentai – kokie jie buvo tik pradėjus teikti stipendijas ir kokie jie yra šiandien?

Atsirado pokyčių programų pasirinkime – tai diktuoja rinka. Anksčiau studentai labiau veržėsi į humanitarinius mokslus, o dabar – daugiau į inžineriją, mediciną, tiksliuosius mokslus. Mažiau stojama į lietuvių, anglų kalbas, nes baigusiems šias studijas sunkiau rasti darbo.

Kaip manote, kokių pokyčių labiausiai reiktų Lietuvoje, siekiant sumažinti emigracijos mastus?

Manau, kad vyriausybė turėtų teikti tam tikras lengvatas absolventų įdarbinimui. Prieš 15 metų dirbau vienoje ministerijoje ir pateikiau pasiūlymą, kad kasmet kiekviena ministerija priimtų po vieną naują universiteto absolventą. Man atsakė, kad to negalima daryti, reikalingi konkursai ir taip toliau. Jei vyriausybė priimtų tokį sprendimą ir surastų vietų stropiems absolventams, tai bent geriausius protus galėtume išlaikyti Lietuvoje.

Jūsų nuomone, koks turėtų būti tikras lietuvis?

Jis turėtų mylėti savo kraštą, savo žmones, pasišvęsti jiems. Aš 50 metų gyvenau už Lietuvos ribų ir esu ne kas kitas, o lietuvis – ne belgas, ne vokietis, ne amerikietis ir ne austras. Man yra tekę gyventi svetur, bet aš esu lietuvis ir man mieliausia bendrauti su lietuviais. Man rūpi Lietuvos ateitis, jaunimas, šviesuomenė, universitetai.

Kiek Jums teko susidurti su skirtingomis švietimo sistemomis Lietuvoje ir užsienyje?

Lietuvoje baigiau šešias klases, dėstyti neteko. Tiesa, baigiau lietuvių gimnaziją Miunchene. Kai nuvažiavau su tos gimnazijos atestatu į vieną geriausių JAV aukštųjų mokyklų, Ilinojaus universitetą, jie pažiūrėjo, kad mokiausi biologijos, fizikos, chemijos, filosofijos, ir vien už tą atestatą suteikė 30 kreditų – dėl to man sutrumpėjo studijos universitete.

Keletą metų dirbau Lietuvos mokslo taryboje – teko susipažinti su magistrantūros programomis, pavyzdžiui, chemijos, cheminės inžinerijos, biologijos. Tai buvo prieš 15 metų, apie dabar negaliu komentuoti. Kalbant apie chemiją, seniau visa aparatūra Lietuvoje buvo atvežta iš Rusijos. Lietuvių pareigos buvo tik suprasti, kaip ta įranga dirba, ir mokėti ją taisyti. Tokie „specialistai” ir buvo ruošiami. O kai aš studijavau cheminę inžineriją JAV, mes viską projektuodavome, mokėmės viską optimaliai paruošti, apskaičiuoti ir t. t. Dabar pamažu tai įvedama ir Lietuvoje.

Ko palinkėtumėte VDU studentams ir Punsko licėjaus abiturientams, siekiantiems lietuviško išsilavinimo?

Pirmiausia norėčiau pasidalinti linkėjimais Vytauto Didžiojo universitetui. Punsko lietuvius kviečiau čia todėl, kad VDU laikau lietuviškiausiu universitetu Lietuvoje. Būtent tokiame universitete turėtų studijuoti žmonės, atvykę iš Lenkijos mokytis Lietuvoje. Aš linkėčiau VDU išlikti labai lietuviškam, padėti žmonėms suprasti, kad jie yra lietuviai, patriotai, kad tai svarbu.

Tuo tarpu punskiečiams linkiu arba likti Lietuvoje ir įsilieti į šalies ekonomiką, kultūrą, švietimą, arba grįžus į Punską ir toliau būti pirmūnais, ten palaikyti Lietuvą, užimti vietas, kurias dabar užima jų tėvai ir seneliai.

Dėkui Jums už pokalbį ir ilgametę paramą universiteto studentams!

Kalbėjosi Martynas Gedvila

J.Petronio nuotraukoje: VDU mecenatai dr. Remigijus ir dr. Aldona Gaškos, VDU rektorius prof. Zigmas Lydeka, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė prof. Ineta Dabašinskiene ir 2013 m. VDU baigusios punskietės – dr. A. ir R.Gaškų stipendinininkės Laura Woznialis, Monika Elwira Kutylo, Asta Gryguc ir Jurgita Ruzgienė