Šiuo metu pasaulyje veikia apie 230 neformaliųjų ir 11 formaliųjų lituanistinių mokyklų. Jas lanko 5-6% užsienyje gyvenančių lietuvių vaikų. Iškart puolame stebėtis, sielvartauti beigi grūmoti, kodėl tiek mažai lankančių mokyklas? Kurgi kiti lietuviukai? Ech, apsileidę tėvai! Aišku, jei Lietuvos institucijos pripažintų užsienio lituanistinį švietimą kaip rimtą akademinę veiklą, gal ir tas procentas pakiltų. Nes mokykloms nebereikėtų tėvams įrodinėti savo paskirties, kokybės bei vizijos… Bet čia jau kito straipsnio tema.
Na, o kol lituanistinis švietimas kybo ore ir laukia geresnių laikų, palikime jį ten kyboti ir pakalbėkime apie žmones. Žinoma dėmesio spinduliuose visada šildosi dauguma, kaip ir istoriją rašantys nugalėtojai. O mažumos balsas paskęsta tyruose. Tad nors šiandien aš ir sėdžiu prie kompiuterio ir rašau šį straipsnį viena, kalbu tūkstančiais balsų, sklindančių iš tos 5-6% kuopelės.
Atėjo laikas išgirsti tuos, kurie tyliai, kantriai, be triukšmo, kasdieniais darbais augina savo vaikus lietuvybės šviesoje
Tėvų įdirbis ir reikšmė formuojant lietuvybės dvasią namuose yra aukso vertės . Mokykla kaip tėvų pagalbininkė visada pasiruošusi padėti, organizuoti, nukreipti, patarti, papildyti. Bet visas krūvis tenka tėvams, nes lituanistinėse mokyklose vaikai praleidžia tik kelias valandas per savaitę, o su tėvais didžiąją dalį savo laiko. Tėvai turi laviruoti tarp naujos kultūros bei kalbos, kuri greitai uzurpuoja vaiko laiką bei sąmonę, ir savo siekio įskiepyti vaikams meilę Lietuvai bei lietuvių kalbai. Misija neįmanoma? Ar tikrai? Ar tiesiog mes apie tai mažai žinome?
Susipažinkite — Kavano lituanistinė mokykla – „Gintarėlis“
Joje aš jau 13 metų, ir kaip mokytoja, ir kaip vadovė. Kiekvienais mokslo metais mes rengiame įvairias šventes, nes tai puiki proga visiems susitikti ir pabendrauti. Ir štai šventei tema „Lietuva” jaunieji penktokai sugalvoja suvaidinti nepriklausomybės akto pasirašymą ir netgi susikivirčija, kuris bus A.Smetona, o kuris J.Basanavičius. Kitas prideda, kad būtina parodyti kiek lietuviai kovojo idant savo valstybę turėtų ir tuoj į scenarijų įraito mūšio prie Mėlynųjų vandenų sceną.
Šv.Patriko paradas. Mūsų mokykla visada jame dalyvauja. Vyresniųjų klasėje jaunuolių trys, o tautinis kostiumas tik vienas. Su tautiniu kostiumu nori eiti visi. Ką gi, traukiame burtus.
Kita šventė — Kalėdos, tema — „Žiema”. Vaikai svarsto, ką parodys tėveliams. Sniego pasaką? Suvaidins pūgą? Oi, ne… vaikams arčiau širdies kita idėja. Jie suvaidina Kūčių vakarienę Sibire, kurios metu net paskutinius duonos trupinius žandaras atima… Ašara išrieda ne vienam žiūrinčiam. Vienas vaikas sako: „tai labai svarbu, nes mano senelis taip gyveno“…
Tikrieji mokytojai — tėvai
Tai vaikų idėjos. Jų mintys. Jų pačių iniciatyva. Tai vaikai, užaugę užsienyje. Nuo pat gimimo. Tad kokios brandos ir kokios pilietinės sąmonės turi būti tėvai, užauginę tokius vaikus? Kas išdrįs pasakyti, kad jie yra prastesni Lietuvos piliečiai? Kaip matome teritorinis lietuvybės klausimas ištirpsta. Lietuvos teritorija apibrėžia šalies valdas, bet tėvų vertybės yra neapibrėžiamos ir nepavaldžios jokiems ribojimams. Nesvarbu kur gyveni — Lietuvoje ar toli už jos ribų, svarbu tai, ką darai eilinį pirmadienį. O tokie tėvai daro. Ir iš jų reikia mokytis, imti pavyzdį ir apie juos kalbėti. Mes mokytojai, mokytojo vardą sau segamės su pagarba, bet tiesiog privalome šiuo vardu pasidalinti ir su tėvais.
Jie yra prmieji ir tikrieji mokytojai. Ir tik jų kasdieniai, galbūt jiems nereikšmingais atrodantys darbai, suformuoja vaiko pasaulėvoką, kurioje jis — nedaloma Lietuvos dalis. O mums, lituanistinių mokyklų mokytojams, yra garbė ir pasididžiavimas tokiems tėvams padėti, su jais bendrauti ir kartu ugdyti jaunąją užsienio lietuvių kartą.
Lietuvių kalbos mokymąsi visda lyginu su augalu. Kol laistome ir prižiūrime, tol augalas veši. Jei pamirštame ir užleidžiame skursta ir nyksta. Taip yra ir su kalba. Kasdien laistyti mes mokytojai neturime galimybės, tad tai daro tėvai.
Emigracijoje jau užaugo nauja lietuvaičių karta, tad pamažu galime pjauti, ką pasėjome. Jie balsuoja rinkimuose, penktadalį Lietuvos šauktinių sudaro pasaulio lietuviai, jie grįžta į Lietuvą mokytis bei dirbti, jie taria Lietuvos vardą kaip savą, nes Lietuvoje mato save. O tai — tėvų nuopelnas. Nuopelnas, kuris dar neįvertintas, neištyrinėtas ir deramai neįrašytas į lietuvių diasporos istoriją.
Lenkiu galvą prieš kiekvieną tėtį bei mamą savaitgaliais ryte žadinančius vaiką iš miego ir vedančius jį į lituanistinę mokyklą. Lenkiu galvą prieš kiekvieną tėtį bei mamą, namuose savarankiškai mokančius vaikus lietuvių kalbos bei skiepijančius meilę Lietuvai.
Ir tebūnie mūsų tik 5-6%. Ir tebūnie mes maži. Bet juk ar ne iš mažos gilės didis ąžuolas išauga?
Donata Simonaitienė, lietuvių kalbos mokytoja, Cavano lituanistinės mokyklos „Gintarėlis“ Airijoje direktorė.
Šis straipsnis prisideda prie Vytauto Didžiojo universiteto koordinuojamos informacinės kampanijos, skirtos tėvų išeivijoje švietimui dėl lietuvių kalbos mokymo svarbos. Norėdami pasidalinti įžvalgomis ir patarimais dėl lietuvių kalbos mokymo išeivijoje, taip prisidedant prie informacinės kampanijos, kviečiame rašyti adresu: ingrida.dacioliene@vdu.lt