Diskusija: koks pasaulio lietuvijos supratimas ugdomas mūsų mokykloje?

2018-04-16

Kviečiame į trečiąjį pokalbių Pasaulio lietuvių universitete susitikimą diskusijai, koks pasaulio lietuvijos supratimas ugdomas mūsų mokykloje ir kodėl 1936 m. gimnazijose kone penktadalis istorijos pamokų buvo susiję su diasporos istorija, o dabar to nėra, nors mūsų emigracija dabar yra dešimt kartų didesnė?

Diskusija vyks balandžio 25 d. (trečiadienį) 16 val. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje – muziejuje.

 

Lietuvių diasporos istorijai skirtame veikale “Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija, Egidijus Aleksandravičius rašo:
“..nesunkiai galime matyti, kaip Lietuvos lietuvių istorinė atmintis buvo formuojama per paskutiniuosius šimtą metų. Tauta su diaspora, pasklidusia visame pasaulyje – štai toks vaizdinys stipriai įsitvirtino lietuvių sąmonėje Pirmosios Respublikos gyvasties pabaigoje. <…> Prieš 1940-uosius gimnazijas baigusių lietuvių vaizduotė, mokyklos vadovėlių išugdyta istorinė pajauta, laiko ir erdvės ribos buvo labai stipriai susietos su faktu, kad mes, lietuviai, gyvename visame pasaulyje”. 1936 m. Adolfo Šapokos vadovaujamo autorių kolektyvo “pasiūlytas lietuvių pasakojimas baigiamas didele išeivijai skirta dalimi. Ji ne tik rodė įvykusius faktus, bet ir tam tikra prasme konstravo tuometinę lietuvių diasporinės tautos tapatybę”.

Kalbant apie dabartinę mūsų mokyklų istorijos programą, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Domas Boguševičius teigia, kad tai sakralizuotų nužmogintų herojų ir enciklopedinio žinojimo telkinys.

Tokioje programoje nelieka vietos visuomenei ir jos patirtims. Ypatingai stokojama įgūdžių pasakoti kolektyvinių patirčių istorijas. O ir pasirinktieji herojai yra sutapatinti su vieta. Migracinis procesas šiame pasakojime neegzistuoja. Istorijos vadovėlis, priklausomai nuo autorių intencijų ir išprusimo, apie lietuviškąją diasporą užsimena tik prabėgomis, kaip atitrūkusią nuo tautos kamieno.

D. Boguševičiaus darbo mokykloje patirtis rodo, kad dažnas moksleivis mąsto tomis kategorijomis, kurias atsineša iš 5-6 klasės. Vėliau pridedama naujos informacijos – faktografijos, pozityvistinių tekstų, tad istorijos mokymas grindžiamas niekur viešai neįvardintu principu „kuo daugiau žinai, tuo daugiau užmiršti“. O kadangi ta informacija neformuoja jokio emocinio turinio, jokių verčių, o tiktai enciklopediją, vadinasi galvoje nieko ir nelieka. Būtent penktokai, kurie su Lietuvos istorijos vaizdiniu susiduria pakankamai žaidybiškai, yra įgalūs išsiugdyti tam tikrus visuomeninius ir kultūrinius kodus.

Apie emigracinius procesus 5-6 klasėje iš viso nekalbama. Vėliau emigraciniai procesai paliečiami 9 ir 10 klasėje. 11-12 klasėje, kada mokinys įgalus kelti vis sudėtingesnius tapatybės klausimus, vėl kartojamas, tik paskubomis, ankstesnių klasių kursas. Ir čia dėl laiko stokos apsiribojama ne santykio su diaspora analize, bet žvelgiama tik į išeivių kalbinės ir kultūrinės tapatybės konservavimo priemones. Toks epizodinis, pozityvistinis, nuasmenintas santykis neleidžia konstruoti nei nuoseklesnio istorinio vaizdinio, bei jį artikuliuoti – enciklopedija nepalanki pasakojimui.

Paklaustas, ką ir kaip būtų galima pasakoti abiturientams, D. Boguševičius siūlo keturių didžiųjų klausimų bloką, iš kurių kiekvienam galėtų būti skiriamas pusmetis.

„Tikiu, kad su šiandienos mokiniais privalu kalbėti apie emigraciją, kuri kokiu nors pavidalu yra paveikusi kiekvieną Lietuvos pilietį. Per daugiau nei dvidešimtį metų Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto ir kitų universitetų mokslininkų įdirbis lietuvių migracijos srityje leidžia išsamiai prisiliesti prie šios temos“, – teigia D. Boguševičius.

Anot dėstytojo, antrasis klausimas, kuriam būtinas dėmesys mokykliniame kurse – lietuvių moderniosios tautos formavimasis nacionalizmų amžiuje. Panašu, kad Česlovo Milošo tekstuose suformuotas klausimynas apie mūsų tautinę tapatybę ir santykį su kitomis tautomis nepraranda aktualumo, atvirkščiai – globalizacijos ir ją lydinčių įtampų sąlygomis tampa egzistenciškai dominuojantis.

Trečiasis klausimas iš dalies paskatintas šviesaus pavydo filologams, pradėjusiems mokykliniame Lietuvos literatūros kurse ieškoti piliečių bendruomenės apraiškų. Istorijos pamokos galėtų suteikti bazinius įrankius, reikalingus Lietuvos pilietinės visuomenės analizei; kuomet kalbėtume apie pilietines jausenas ir išmokytume jaunuomenę atpažinti pilietinius impulsus istorijoje ir vertingiausiais jų pavyzdžiais vadovautis gyvenime, veikiausiai sukurtume savo pilietinę galią jaučiančią, jokių fizinių ar intelektinių grėsmių nesunaikinamą piliečių Respubliką.

Galiausiai, ketvirtasis klausimas turėtų apimti istorinės atminties tematiką, kuri padėtų Lietuvos jaunuomenei susivokti, iš kur kyla ir kaip šiandienos pasaulyje funkcionuoja istoriniai įvaizdžiai, kaip sukuriami, prisimenami ir įprasminami herojai, susigyvenama su trauminėmis patirtimis arba jos atmetamos.

Diskusijoje dalyvauja:

Daiva Dapkutė, istorikė, VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja
Martynas Butkus, VDU istorijos studentas, „Academia cum laude“ programos dalyvis
Rima Lukaševičienė, KTU gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Domas Lavrukaitis, VU kultūros istorijos ir antropologijos studentas
Julija Ladigaitė, psichologė, Ateitininkų federacijos narė

Diskusiją moderuoja:
Domas Boguševičius, istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas