Kai Camila Bolaño Amorim pradėjo domėtis savo šaknimis, ji žinojo tik tiek, kad jos seneliai buvo lietuviai, o močiutė kažkada turėjo „kitokį, sunkų vardą“. Šiandien ji – Vytauto Didžiojo universiteto studentė, atkūrusi ryšį su savo lietuviškomis šaknimis ir atradusi tapatybę, apie kurią ilgai nė nenumanė.
Mano vardas – Camila Bolaño Amorim, ir ilgą laiką tai buvo viskas, ką apie save galėjau pasakyti. Apie ryšį su Lietuva žinojau nedaug – tik tiek, kad mano seneliai buvo lietuviai ir kad močiutė kadaise turėjo „kitokį, sunkų vardą“, kurio vėliau atsisakė. Būdama paauglė paklausiau, koks buvo tas vardas. „Uršulė Ivanauskaitė,“ – atsakė ji. Koks gražus vardas – toks, kuris daugelį metų buvo paslėptas po liūdesio ir traumos sluoksniais.
Tuo metu sužinojau ir jos istoriją – drąsos bei stiprybės, bet kartu ir ilgesio bei netekties kupiną pasakojimą. Ji su tėvais ir penkiais broliais bei seserimis pabėgo iš mažo miestelio Vilkaviškyje. Kai jų laivas atplaukė į San Paulą, ji dar nežinojo, kad į Lietuvą nebegrįš niekada. Ji taip pat nežinojo, kad netrukus bus atskirta nuo savo brolių ir seserų – kai kurių jų daugiau niekada nepamatys.
Klausydamasi jos pasakojimo, pajutau, kad kartu su juo atrandu ir savąjį. Supratau, jog lietuviškumo manyje visada buvo daugiau, nei pati maniau. Kai kurie žodžiai, kuriuos girdėdavau vaikystėje, pasirodė esantys lietuviški – nors to nežinojau. „Bažnyčia“ nebuvo močiutės sugalvotas pavadinimas maldos namams – tai buvo tikrasis lietuviškas žodis. Kai ji mano senelį vadindavo „tinginiu“, tai nebuvo saldi pravardė, primenanti desertą, kurį ji gamindavo – tai buvo lietuviškas humoras.
Supratau ir tai, kad daugybė jos bulvių gaminimo būdų buvo lietuviški. O mano vaikystės pravardė „Gintarė“ kilo iš to, kaip mano akys žvilgėjo saulėje – primindamos jai gintarinius Palangos paplūdimius.
Aš buvau jos mylimiausia anūkė – turbūt todėl, kad ji manyje matė tiek daug savo tėvynės, net kai pati dar nežinojau, kur ta tėvynė yra.
Ji niekada nebesugrįžo į Lietuvą, o aš nebespėjau daugiau iš jos sužinoti. Tačiau turėjau galimybę sužinoti už ją. Jos vardą nešioju širdyje ir sugrąžinau į jos gimtinę. Camila Ivanauskaitė – tai vardas, kurio nėra jokiuose dokumentuose, bet man jis reiškia daugiau nei bet kuris kitas. Kasdien stengiuosi būti jo verta.
Mano kelionė atgal prie šaknų prasidėjo 2021-aisiais, kai pradėjau Lietuvos pilietybės atkūrimo procesą. 2022 m. liepą pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje – ir, atrodė tai neįmanoma, bet pasijutau lyg grįžusi namo. Viskas atrodė keistai pažįstama, tarsi giliai viduje visada tai būčiau jautusi.
Dalyvavau Vilniaus universiteto vasaros kalbos ir kultūros programoje ir stengiausi nepraleisti nė vienos veiklos. Lankiausi Gintaro muziejuje, kur mokiausi gaminti gintaro papuošalus; sužinojau apie lietuvių meilę bitėms ir medui; Senamiesčio krautuvėje mokiausi kepti duoną; tyrinėjau Lietuvos nacionalinį muziejų ir Trakų istorijos muziejų. Taip pat dalyvavau Vilniaus 700 metų jubiliejaus renginiuose, žiūrėjau Giedrės Žickytės dokumentinį filmą „Šuolis“ ir Lauryno Bareišos psichologinę dramą „Piligrimai“ po atviru dangumi prie barbakano. Kiekviena akimirka buvo ypatinga. Kai programa baigėsi, pažadėjau sau, kad sugrįšiu.
Grįžusi į Braziliją toliau savarankiškai mokiausi lietuvių kalbos. 2023 m. vėl atvykusi į žiemos programą, galėjau praleisti vieną lygį ir pradėti nuo A2.2. Sugrįžti žiemą buvo
tarsi įžengti į pasaką – užaugusi Brazilijoje, niekada nebuvau mačiusi sniego. Viskas atrodė stebuklinga. Aplankiau apsnigtus Trakus, pirmą kartą nuvykau į Kauną, kur šokau folkloro šokius ir ragavau tradicinių patiekalų.
Tada supratau – noriu pasilikti. Nusprendžiau, kad Lietuva bus mano ateitis. Grįžusi į Braziliją jau planavau, kaip žengti tą gyvenimą keičiantį žingsnį.
Šis sprendimas atėjo nelengvu mano gyvenimo metu – kai jaučiau netikrumą ir nepasitenkinimą savo karjera. Nusprendžiau pradėti iš naujo. Įsimylėjau diplomatijos ir tarptautinių santykių sritį, nes – kaip žmogui, kurio šeima buvo priversta bėgti iš Lietuvos sovietinės okupacijos metais – diplomatija ir konfliktų sprendimas man tapo labai asmenišku dalyku.
Kaip moteriai, patyrusiai lyčių nelygybę ir mačiusiai, su kokiais sunkumais susiduria kitos, moterų teisių gynimas man tapo svarbia misija. O kaip žmogui, užaugusiam besivystančioje šalyje ir iš arti mačiusiam skurdą, socialinio teisingumo siekis per diplomatiją tapo pašaukimu.
Vytauto Didžiojo universiteto magistro programa „Diplomatija ir tarptautiniai santykiai“ turėjo viską, ko ieškojau. Pateikiau paraišką – ir man buvo suteikta 90 % studijų mokesčio lengvata, o taip pat tapau Paramos fondo stipendijos gavėja. Be šios stipendijos mano studijos būtų buvusios neįmanomos – dabartinė ekonominė situacija Brazilijoje tokių galimybių nesuteiktų.
Rengdama paraišką studijoms VDU, susipažinau su Brazilijos lietuvių bendruomene. Prisijungiau prie kelių „Facebook“ grupių, skirtų lietuviams Brazilijoje, ir dalyvavau įvairiuose renginiuose – pavyzdžiui, Lietuvos nepriklausomybės dienos šventėje, kurią organizavo Aliança Lituano-Brasileira – Sąjunga. Ten buvo lietuviški amatai, tradiciniai patiekalai, pasirodė folkloro grupė „Rambynas“.
Taip pat lankiausi LABAS festivalyje, kuriame vyko parodos ir seminarai apie Lietuvos istoriją, kultūrą bei muziką. O liepą turėjau progą išgirsti, kaip mano gimtojo miesto Santo André simfoninis orkestras atlieka M. K. Čiurlionio kūrinį „Miške“.
Šios patirtys man parodė, kad lietuvių diaspora San Paule klesti – net ir būdama taip toli nuo tėvynės.
Į Lietuvą atvykau rugsėjo 24 dieną, ir šis laikas čia jau dabar – nepaprastas. Jaučiu šiltą priėmimą tiek iš universiteto dėstytojų, tiek iš bendrakursių, ir nekantrauju pamatyti, kur ši kelionė mane nuves.
Noriu būti aktyvi pasaulinės lietuvių bendruomenės narė – stiprinti savo lietuviškąją tapatybę ir padėti sujungti brazilus, kurie, kaip ir aš, savo šeimos istorijose nešiojasi „kitokius, sunkius vardus“.
Tikiuosi, kad pradžiuginau savo močiutę, pažadėdama, jog išnaudosiu šią galimybę, studijuoti ir gyventi Lietuvoje iki galo, brangindama ją visa širdimi.
Camila Ivanauskaitė