Ar galime paaiškinti neekonomines šiandieninės lietuvių migracijos priežastis?

2018-11-22

VDU Lietuvių išeivijos instituto inicijuota diskusija „Neekonominės lietuvių migracijos priežastys“ vyko 2017 m. kovo mėn. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje.

Diskusijoje dalyvavo: sociologė Daiva Kuzmickaitė, JAV lietuvė, filologė Viktorija Skrupskelytė, sociologas Dainius Genys, istorikai Kastytis Antanaitis ir Tomas Vaiseta, ekonomistė Guoda Azguridienė, vysk. Kęstutis Kėvalas, teisininkas Vygantas Malinauskas. Diskusiją moderavo – istorikas Egidijus Aleksandravičius.

Egidijus Aleksandravičius: Kuris laikas man atrodė, kad jeigu mes tyrinėsime egzilio istoriją, diasporos istoriją, mes gebėsim kaip nors paaiškinti dabartinės emigracijos priežastis. Ir staiga mes beveik kolektyviai atsimušame prieš tokią sieną – ne, mes negalime paaiškinti. Iš viso to, kas darėsi su DP karta, kas darėsi su grynorių arba pirmųjų ekonominių migrantų karta, mes negalime paaiškinti, kas darosi su mumis 27 metai po nepriklausomybės. Žinant, kad ekonominės priežastys yra neišpasakytai svarbios, žinant, kad jos turi savo dalį, nors nežinant, kokią dalį jos sudaro.

Kastytis Antanaitis: Galvojant apie neekonomines migracijos priežastis, daugybę dalykų yra patys emigrantai pasakę ir parašę, bet tai daugiau panašu į pasiteisinimą arba nusiteikimus prieš Lietuvos valdžią. Sprendžiant iš to, kaip greitai emigrantai nutautėja, pradeda lietuviškai kalbėti su akcentu, mažųjų lietuvų nekuria, net jei gyvena kompaktiškai. Sakyčiau, kad daliai tai yra savotiška savižudybės forma. Žūsta čia, atgimsta kažkur kitur.

Ir tas išvykimas nutraukia kažkokią gėdingą, keistą praeitį ir tenai pradeda nuo balto lapo. Tiesa, ką ir kur pradedi, čia jau atskira šneka.  Kaip pradėjai, kuo dirbai – apie tai nesužinos. Ypač nesužinos artimieji. Galbūt galima kalbėti apie įsivaizdavimus, kas yra sėkmingas lietuvis Lietuvoje – kuo turi būti, kiek uždirbti, kokie šeimoj vaidmenys, kas ką išlaikyti turi, kokius namus turėti ir panašiai.

Ekonominiai motyvai visose tose nuostatose egzistuoja, bet vargu ar jie yra tokie svarbūs ir dominuojantys. Ko gero dažnai įsivaizdavimai, pasakojimai, mitai gali daryti didesnę įtaką negu tikras ar tariamas noras užsidirbti.

 

 

Viktorija Skrupskelytė: Ekonominiai motyvai yra svarbūs ir mūsų problema, kad ekonominius motyvus suprantame labai paprastai: jeigu žmogus badauja, tai ekonominės priežastys. Bet ir labai turtingas žmogus gali išvažiuoti dėl ekonominių priežasčių. Labai lietuviška yra visada siekti daugiau. Kas čia sėkmingas lietuvis? Aš manau, tokio nėra. Sėkmingas lietuvis tai tas, kuris nori dar didesnės sėkmės.

Egidijus Aleksandravičius: Regis visi sutarę esame, kad ne vien ekonominiai motyvai lemia emigraciją, tačiau nesigirdi – tai kokie neekonominiai? Kokios kitos priežastys iš Lietuvos varo? Suprantam, kad pagrindinės priežastys yra ekonominės. Jeigu atlyginimų ar pragyvenimo lygiai vienodėtų, tai tikriausiai savaime tai nutoltų. Jei neekonominės priežastys būtų atpažintos ir kažkokios prevencijos būtų imtasi, tai būtų sustoję. Staiga negali paaiškinti, kodėl augant Lietuvos ekonomikai, emigracija didėja.

Dabartinė migracija – paskutinės sovietinės kartos kerštas šiandieninei Lietuvai

Tomas Vaiseta: Dabartinė migracija yra paskutinės sovietinės kartos kerštas šiandieninei Lietuvai. Būtent dėl tų galimybių neturėjimo. Nuo pat 90-tųjų metų buvo kalbama, kad mes taip greitai neišeisime iš posovietinės būklės. Nes šeimose tam tikri dalykai, vertybės, mąstymo būdas ir mąstymo turinys yra perduodamas ateinančioms kartoms. Bet tas, man atrodo, nebuvo įvertinta pakankamai. Šeima yra tas objektas, kuris turėtų būti labiausiai tiriamas. Šeimose žmonės sužino, kaip reikia mąstyt apie šitą valstybę, apie savo galimybes, potencialą. Todėl šiuolaikinė migracija yra simbolinis kerštas tos kartos, kuri savo vaikam perdavė visą tą frustraciją. Kad tai nėra tik ekonominės problemos, man labiausiai pasako tai, kad egzistuoja reiškinys – mūsų pačių žmonių neapykanta mūsų valstybei. Valstybei ne kaip funkcionalumui – ar sveikatos apsaugai, draudimams ar švietimui, bet Lietuvos valstybei kaip idėjai. Galbūt tai yra savineapykanta, bet ji pasireiškia kaip neapykanta Lietuvos valstybei kaip idėjai.

Lietuva iš sovietmečio išėjo su labai smarkiai suardyta visuomene: nebuvo pasitikėjimo ryšių, tarpusavio abejingumas, neįsipilietinimas. Per daug žmonių iš sovietmečio išėjo būdami vieniši. Tai matosi iš to, kiek viešumoje yra kalbama apie pažeminimo grėsmę, pažeminimo jausmą. Elementariose situacijose žmogus iš karto jaučiasi, kad jis gali būti pažemintas. Nes jis jaučiasi vienišas, atstumtas, marginalizuotas, nesuprastas. Kita vertus, negali tų žmonių viktimizuoti. Jie ir patys nenori įsitraukti, nebando prisidėti prie socialinių organizacijų. Tiesa, visuomenė bando atsikurti, bet faktas yra tai, kad po nepriklausomybės atgavimo visi buvo labiausiai susirūpinę valstybės sukūrimu. Ir mes pakankamai gerą valstybę sukūrėm. Per tokį trumpą laiką sukūrėm pakankamai gerą ir netgi funkcionalią valstybę. Bet tame name nėra kam gyventi, nes šeima nesusikūrė.

 

 

Tas atotrūkis tarp valstybės ir visuomenės, kuri yra sutrūkinėjusi, turbūt sukuria tą neapykantą. Tie, kurie yra įsipilietinę, kurie dalyvauja viešajame gyvenime, jie iš tikrųjų jaučiasi gerai šitoj valstybėj, nebūtinai finansiškai gerai gyvendami. Kuris iš humanitarų čia gyvena labai gerai? Bet humanitarai yra tie, kurie labiausiai patiria malonumą gyventi šioje valstybėje, nes jie jaučiasi gyvenantys visuomenėje. Kodėl visuomenė taip sunkiai atsikuria? Matau tris galimus spėjimus:

1. Normalius, tikrus socialinius santykius atstoja korupciniai, nepotizmo santykiai: globėjiškumas, prastūmimas. Nors rodikliai rodo, kad korupcijos indeksas mažėja, bet neįvertinam kiek lokaliam mikro lygmeny to yra išlikę ir kaip tai veikia psichologinį klimatą. Korupcinės patirties įsisąmoninimas yra toks gilus, kad taisyklių pakeitimas nepakeičia pačios patirties. Tada tas neteisingumo jausmas, pažeminimas, perspektyvos nematymas kyla iš to, kad daug žmonių gyvena korupcinių santykių atmosferoje.

2. Visuomenė yra nukultūrinta ar nesukultūrinta – kultūra neužima tinkamos vietos šiame gyvenime. Ji atlieka instrumento vaidmenį, kai ji pasitelkiama instrumentiniam – politiniam tikslui pasiekti. Arba yra dekoracija – kaip fejerverkai. Bet kultūra kaip erdvė, kurioje žmonės kalba, išsako ir mokosi suprast, kokios yra mūsų bendros vertybės – tokia kultūra yra nustumta į pašalį. Jeigu mes išeitume anapus humanitarų pasaulio, tai pamatytume, kad taip kultūrą supranta labai labai mažai žmonių. Ir tada jie negali kalbėti. O kultūra yra vieta, kur suformuluojami tikslai.

3. Tikrai nenurašyčiau į paskutinę vietą žiniasklaidos laikysenos. Ne ta problema, kad yra per daug kalbama apie kažkokias bėdas. Problema yra kaip apie tai kalbama. Apie problemas kalbama kaip ne apie tai, ką mes turėtume spręsti, bet kaip apie katastrofą, kuri jau yra įvykusi. Pažiūrėkime į leksiką, kuri yra nudojama: išvarymas, nykstanti Lietuva, katastrofa. Tai reiškia, kad visa tai jau yra įvykę ir tokia žinia yra siunčiama ne tik į išorę bet ir viduj žmonėms, kurie supranta, kad jau yra viskas, su šita šalim yra baigta, katastrofa yra įvykusi. Vienintelė galimybė išgyventi – pabėgti. Tada vieša erdvė netampa erdve, kur mes galime kalbėti. Taip, mes problemų turime, bet kalbėkime apie jas drąsiai. Retorika gali būti įvairi. Bet nekalbėkime kaip apie įvykusios katastrofos pasekmes.

Herojiniai pasakojimai ir istorinio naratyvo konstravimas

Tomas Vaiseta: Reikalingi istoriniai vaizdiniai, su kuriais žmonės galėtų tapatintis, nes tai padeda kurti tapatybę ir kurti bei suprasti valstybingumo tradiciją. Šiuolaikiniai žmonės nenori tapatintis su romantiniais vaizdiniais. Žmonės nori drąsių, atvirų vaizdinių ir meilės tiesai. Žmonės nori tokių vaizdinių ir nori žinoti, kad Lietuvos istorija yra įvairi ir mes nebijome su tokia istorija tapatintis. Pagalvokime, kokios istoriografijos pasaulyje yra vienos savikritiškiausių – britų ir amerikiečių. Ar nuo to nukenčia jų santykis su valstybe, kai jie kalba apie rasizmą Amerikoje, apie Britanijos kolonizmą? Nenukenčia. Kaip tik yra pasididžiavimas, kad mes turime tokius istorikus, kurie drąsiai kalba apie mūsų paklydimus, nes mes tada galime žengti į priekį.

Egidijus Aleksandravičius: Didžiausias netikėtumas man yra tai, kad mes savo vidurinių mokyklų istorijos programose nei emigracijos reiškinių nei diasporos istorijos tradicijos beveik visiškai neturim. Tai yra esmiškai skirtingas naratyvas nuo to, kurį 1936 m. gimnazijos vadovėlis pasiūlė. Šapoka paskutinį skyrių parašė išaiškindamas emigracijos priežastis, rodė kraštus, kur lietuvių gyventa. Reiškia – demistifikavo patį tą išvarymo ar išsivarymo, išvažiavimo reiškinį. Kita vertus, teikė kažkokius atsparumo vaizdinius – kad atsidūrus svečiuose kraštuose ten kitų mūsų būta. Ir tą mokyklą ėję, tuos vadovėlius skaitę, būnant emigracijoje įgijo didesnę galimybę išsaugoti meilę Lietuvai ir ilgiau išlikti nenutautėjusiais.

Šiandieninėje mūsų švietimo programoje – istorijoje – išvis nėra to dėmens. Mes 20 metų gyvename psichotinį išvažiavimo gyvenimą, o mūsų naracija – kaip mes ugdom savo vaikus – visiškai su tuo nesusilietusi. Atrodo, kad vienos priežastys išvaro iš žemės, o kitos priežastys išvaro iš naratyvo. Mano galva, šitų reiškinių supratimas ir kažkoks būdas aiškinti, ugdant augančią generaciją, jis tikrai turėtų būti reikalingas.

Nors nežinau, kokia dalimi istorijos pasakojimas daro įtaką važiavimui ar nevažiavimui. Susiję? Taip. Kokia dalimi? Nežinau. Bet ar neatrodo, kad prie mūsų atpažinto labai žemo empatijos ar atjautos bendrojo lygio, einant nuo pat jaunumės, glaudžiasi baisulinis patyčių reiškinys, kuris išvirtus į suaugusiųjų gyvenimą atkartoją kažką iš dedovščinos. Didelė dalis išvažiuojančiųjų negali pakęsti savo viršininkų, savininkų ir administratorių. Ar mes galim dar šiek tiek apie tuos reiškinius pamąstyti? Ar jie yra kaip nors įtakojami kaip kitaip nei tik per terapines priemones, tokias kaip moralizavimas, edukacija.

Trečdalis baigusių mokyklas jau nebenori tęsti studijų Lietuvoje. Kokias šmėklas jie pamato? Dar blogiau – susiformavęs toks požiūris, kad išvažiuot studijuoti yra emigracija, kas yra pašėlusi nesąmonė. Betrūksta, kad sakytume, jog per vienerius metus pasikartojantys turistiniai žygiai tai jau migracijos simuliakras ar imitacija. Nes didele dalimi žmonės atostogaut iš Lietuvos nori išvažiuoti ne tik dėl ekonominių priežasčių. Nuo Lietuvos reikia ir pailsėti. Ar mes galim šitą pamąstyt? Kas čia yra nutikę?

Kastytis Antanaitis: Mes kalbėjome apie identifikavimąsi su valstybe, bet realiai su valstybe gali būti sunku identifikuotis, nebent yra herojiniai pasakojimai nuo jūrų iki jūrų ir panašiai. Dabartinėse gimnazijose jokių herojinių pasakojimų nėra. Yra institucijų istorija su etnografijos intarpais. Paskutiniai metai gimnazijoje, ruošimas egzaminams – jei mokyklinis – labai žemas lygmuo, jei valstybinis, tai yra trumpalaikės atminties lavinimas, smulkmenos, ką sėkmingai pamiršta. Ištiso naratyvo nėra.

Turim tokį ryšį tarp šeimos kūrimo, kaip vertybės ir tos didžiosios Lietuvos su sostine Vilniumi. O tarpinės tapatybės, tokios kaip „mes tokia ir tokia giminė, mes, šito regiono gyventojai, mes trečia karta staliai, baldžiai“ – toks tapatumas gana išnykęs. Išvykimas į užsienį ir ten pasilikimas yra kaip vertybė, net nebandant sakyti, kad „aš gyvensiu Didžiojoj Lietuvoj. Ta Didžioji Lietuva nuo Lamanšo iki Uralo ir į savo šitą respubliką grįžinėsiu. Kol profesijai reikės, gyvensiu Paryžiuj, darbui reikės – gyvensiu Norvegijoj, Minske ar dar kur nors, bet aš visą laiką būsiu lietuviu“. Šito nėra. Išvažiavimas yra ryšių nutraukimas ir su ta didžiąja ir su ta regionine Lietuva. Gerai, jeigu išsaugo šeimos vertybes ir ryšius.

Empatijos lygis ir ryšys tarp žmonių

Egidijus Aleksandravičius: Ar empatijos indeksas turi kažką bendro su neekonominėmis migracijos priežastimis? Žmogaus santykis su žmogumi, smulkmeniškas laisvės ribojimas. Aišku jie irgi gali priklausyti prie socialinių-ekonominių priežasčių masyvo, bet kad neįbristume į labiau nuvalkiotų temų vagą, intriguoju kalbėti apie tai, kas sunkiau išsitaria, kas sunkiau suprantama ir sunkiau paaiškinama.

Lyginamosios migracijos studijos nukreipia į tokias savybes, kad net ir iš baisių ekonominių katastrofų apimtų šalių išvažiavę žmonės išlaiko jautrų santykį su savo gimtosiomis žemėmis. Jei pažiūrėsime į tą 1920-1940 m. išemigravusiųjų grupę, tai nuo tų negausių saujų išvažiavusių net į Pietų Ameriką, iki dabar yra jų organizacijos, lietuviškosios atminties ir jautrumo išsaugojimas yra akivaizdus, o tai, ką Kastytis užsiminė ir ko gero visais tyrimais galima parodyt, mes toje masėje išvažiavusiųjų turime labai keistą jausmą, beveik viešai deklaruojamą, su vieta, iš kurios išvažiavęs esi. Kažkoks savineapykantos, savidestrukcijos jausmas tikrai ten kyla. Sunku užčiuopti tas sociopsichologinės, tik psichoanalizės būdais užčiuopiamas priemones – koks velnias varo mūsiškius lauk? Vartoju „varom“ iš Ivaškevičiaus.

Daiva Kuzmickaitė: Matau vieną problemą Lietuvoje – ką mes bespręstume, visada ieško „atpirkimo ožio“ – kas kaltas. Ir kai kalbam apie migraciją, paprastai yra kalti tie, kurie išvažiuoja. Ta socialinė savižudybė, ar imtume Z. Baumano – „socialinės šiukšlės“ – žmonės, kuriuos mes tik išstumiam. Jie neturi vietos čia gyventi, todėl turi pasitraukt. Ir dėl to emigruoja.

Ekonominės priemonės verčia emigruoti, bet mes neklausiam savęs, kas atsitinka su tais, kurie pasilieka? 25 proc. Lietuvos gyvena žemiau skurdo ribos ir mums visiems tas gerai? Tiems, kuriems negerai, deda į klumpes, varo, kad bent jau savo vaikams ieškotų geresnio gyvenimo. Ir nesakyčiau, kad tai yra vien ekonominės priežastys. Tie, kurie įsipilietinę, įsitvirtinę, jiems yra gerai.

Pavyzdžiui, medicinos seserys, kurios važiuoja į Skandinaviją dirbt – neįsivaizduoju, kiek žmogus turi turėti jėgos, kad atidirbtų savaitę laiko be išeiginių, tam, kad ją paskui vaduotų kita sesuo, o ji išemigruotų ir savaitę laiko padirbtų Skandinavijoj ir galėtų savo biudžetą suvaldyti.

Reno savo knygoje „First things“ kalba apie 3 išeitis: šeima, kuri nugręžia tave nuo savanaudiškumo į bendrąjį gėrį; antrasis lygmuo yra pilietiškumas – jei turi įvairialypį santykį su lokalia bendruomene, asociacijom, draugijom. Ir trečias – religija, moralinis imperatyvas, nes mes linkę elgtis savanaudiškai, o nesavanaudiškam elgesiui reikalinga kažkokia išeitis. Klausimas, kiek mes turime jautrumo tam 50 procentų žmonių, kurie balansuoja ant ekonominės ribos?

Kastytis Antanaitis: Dar vieną pamiršome priežastį, kuo migrantai skundžiasi – kad jų Lietuvoj niekas neišklauso ir jie jaučiasi nesaugiais. Aiškintis tą saugumą labai įdomu, nes Glazgo pakrašty gyvenant kokiam priemiesty, tai taip „saugu“, kad naktį nesinori niekur iš namų išeit. Europoje mažiausiai ginkluotos tautos – tai lenkai ir lietuviai. Asmeninis ginklas – čia didžiausia privilegija, didžiausias stebuklas. Labiausiai ginkluoti suomiai.

Ekonominis nesaugumas – jeigu ketvirtis populiacijos neturi jokių santaupų, dar pusė turi vienos algos santaupas, tai bet koks darbo pakeitimas tokiam žmogui yra labai rimtas nuotykis, turbūt prilygstantis paklydimui Saharoje. Nesaugiai jaučiasi susidūrę ir su valstybės institucijom, nes ten atėjęs matai, kad trukdai žmonėm dirbti. Ir tada gaunasi, kad korupcija tikrai gera išeitis – duosiu kyšį, tai bent atsikabins. Visuomenė tai toleruoja, supratimo indeksas mažėja, nes daugybė korupcinių veikų net korupcija nebelaikomos. Ir tarsi gali suprasti – taip lengviau. Duosi – padės. O kokie mechanizmai to išklausymo? Išskyrus parlamento ar tarybų rinkimus, jų ir nėra.

Egidijus Aleksandravičius: Bent jau pirminis išvažiavimas, pirminis išvarymas po 1990 m. pasidavė savotiškai inercijai. Mes visi, kurie gyvenome sovietmetyje buvome visi apsirgę savotišku išvarymu. Kaip pabėgti iš čia? Tie, kurie su šia inercija išvarė, savo sąmone yra artimesni DP (dalyvauja ir parapijoj ir visur kitur) negu naujajai emigrantų bangai.

Jau mes nebe sovietinė karta, bet inercija daug stipresnė. Išvirsta paskui viskas į kažkokį aklą kerštą, nes jis nereflektuojamas. Iš čia yra ta neapykanta. Aš sudėčiau savineapykantą, kuri koncentruotu pavidalu gali pasireikšti neapykanta Lietuvai kaip kontorai, Lietuvai kaip tai biurokratinei valstybei, kuri ir apsireiškia žeminančiais, į kiekvieną individą nukreiptais kontroliniais reprezentavimais. Ignas Vėgėlė fiksavo, kad vienas baisiausių neekonominių migracijos dalykų yra perdėtas valstybės galių reprezentavimas. Valstybė ir kontora – viskas, o žmogus tuo tarpu nėra toks jau ir svarbus, perteklinis.

 

 

Viktorija Skrupskelytė: Man labai sunku pasakyti, ką nors protingo, jeigu aš išeinu iš teorijų ir sistemų. Aš mąstau arčiau žmonių, žymiai arčiau žemės. Iš savo patirties galiu pasakyt, kad Lietuvoj gyventi yra sunku. Ir yra momentų, kada aš sakau: palaukit, ką aš čia veikiu? Ar neturėčiau važiuot atgal? Bet man tai visada atsimuša į vieną dalyką. Ar jis ateitų iš universiteto ar iš mokytojų ar pardavėjų ar biurokratų – man visada atsimuša į labai paprastą dalyką – ryšiai tarp žmonių. Ir jeigu man pasakytų, kas Lietuvoj taisytina, tai pasakyčiau, ryšys tarp žmonių. Ir iš to išeina ir stiprus ryšys ir su gimtuoju kraštu, valstybe ar ta žmonių bendruomene.

Mes galime išvardinti visas priežastis, kodėl išvažiuoja, bet tikras klausimas yra – kokia ta Lietuva turėtų būt ir ką reikia daryt, kad mes galėtume atsvert tas visas priežastis, kurios vis tiek pasiliks. Jeigu yra stiprus ryšys įvairiais būdais – tai gali būti ir per istorinį naratyvą ir tai gali būti per gebėjimą susikalbėt su Kauno miesto transportu. Yra įvairūs būdai sustiprinti ryšį su valstybe, su gimtuoju kraštu, su ta bendruomene, kuri vis dėlto, turi vardą – Lietuva arba lietuviai. Ir man yra klausimas, ar tos vidurinės mokyklos ir galų gale, universitetas kažkaip prisideda prie to ryšio stiprinimo? To klausimo nežinau, bet jei kalbam apie gimnazijų programą, aš klausčiau – ne tiek ar dėstyti ar nedėstyti istorinį naratyvą, bet kiek tas dėstymas sustiprintų ryšį su kraštu. Kažkas darytina ir taisytina su žmonių ryšiais. Kalbu ne tiek apie biurokratiją ir valstybę.

Manau, kiekvienas žmogus gali labai daug padaryt. O jei kiekvienas žmogus nedarys to, ką jis gali padaryti, tai bus tokia valstybė, kokia yra. Liftas visada turi ir į viršų kilt. Jeigu būtų stiprus ryšys tarp išvažiuojančiųjų ir jų gyvenamo krašto, tai būtų mažiau išvažiuojančių.

Kęstutis Kėvalas: Mes esam labai materialistiški mūsų švietimo sistemoje, nes tie dalykai, kurie vadinasi ryšiai, jie labai sunkiai pamatuojami. Nuėjus į vidurinę mokyklą ar gimnaziją darom taip vadinamą vertybių termometrą. Kas jums yra vertybė nr. 1? Šeima. Jeigu žiūrim per visą jų mokymo programą – kiek mes kalbam apie šeimą? Vyrų, moterų santykiai, skirtumai, kaip būti geru vyru, gera moterim – tai yra menas. Ir žmonės, kurie tų ryšių, tų santykių nestudijuoja, neapmąsto, į juos nesigilina – jie niekur nėra namuose. Jie visur yra svetimi. Net ir savo šeimoj, kuri turėtų būti tų ryšių kalvė, nėra jų. Ir tada, manau, žmogus tampa klajokliu, nes jis desperatiškai ieško per visą pasaulį namų. Švietimas, manau, turėtų suteikti terpę kalbėti apie šeimą, apie tėvynę, apie gyvenimo prasmę, apie santykius ir pagaliau apie patį save ir savo gyvenimo tikslą.

Egidijus Aleksandravičius: O kadangi nėra paveldėtos laisvanoriškų asociacijų kultūros, nėra tų klubų, kur žmogus jaustųsi toj mažojoj šeimynoj, kur ir brolis ir sesė ir tėvas gal prieš 30 metų sėdėdavo. Tai kažkoks jaukumas, savumas, lopšys, kažkoks lizdas, kuris tau duoda jausmą, kai supranti, kad nieko tu pasauly geriau nerasi. Ir šitai nesiugdo.

Greičiausiai daug padaryt negalime. Politika tiesiogiai daug padaryt negali, kadangi didele dalimi priežasčių mazgai yra moralinės prigimties, o tu niekaip negali tiesiogiai prie moralinės prigimties nervo prisiliesti. Gali sakyti, kad didžiausias dalykas kaip nors ugdyti santykį, kad negali mylėti Lietuvos, nemylėdamas lietuvio – atskiro vieno žmogaus.

Kęstutis Kėvalas: Daugiau gailestingumo.