Aš esu Martina, gimiau Vokietijoje, lietuvės motinos ir kipriečio tėvo šeimoje. Mano istorija panaši į daugelio imigrantų vaikų: augau Vokietijoje, o vasaros atostogas leisdavau Lietuvoje pas močiutę kaime. Bėgiodavau po laukus, maudydavausi upėje, stebėdavau ožkas ir karves bei mėgaudavausi daugybe kitų dalykų. Lietuva man buvo prieglobstis nuo kasdienybės Vokietijoje – mano asmeninis rojus. Tuo metu tikėjau, kad vieną dieną tikrai sugrįšiu ten gyventi.
Bet tada tapau paaugle. Stebėdama savo artimųjų rūpesčius Lietuvoje – kaip jie stengėsi sudurti galą su galu – Lietuvą pradėjau matyti kitaip. Nors vis dar maniau, kad tai yra puiki vieta atostogoms, nebesvajojau ten gyventi. Tapo skaudu matyti žmonių patiriamus sunkumus ir kurį laiką aš pamiršau savo rojų.
Po kurio laiko, praleisto užsienyje, nusprendžiau vėl aplankyti Lietuvą ir keletą savaičių pabūti su šeima. Tuo metu kaip tik vyko priėmimai į universitetus, tad pasitarusi su savo aplinkos žmonėmis (ir skatinama švelnaus mamos spaudimo studijuoti Lietuvoje 😊), pateikiau paraišką. O visa kita – istorija. Štai jau penkeri metai kaip studijuoju Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Per tą laiką atradau save iš naujo. Radau savo profesiją, pašaukimą ir, svarbiausia, savo vietą rojuje: Lietuvoje.
„Erasmus“ mainų programos dėka turėjau galimybę gyventi Prancūzijoje ir Ispanijoje, dalyvavau mišrioje intensyvioje programoje (BIP) Estijoje, tyrinėjau alternatyvius socialinio darbo metodus ir pristatinėjau savo tyrimus įvairiose konferencijose. Augau ne tik kaip specialistė, bet ir kaip žmogus, norintis prisidėti prie visuomenės ir kitų žmonių gerovės.
Tiesa, Lietuva manęs nelepino. Ji man davė ir rimtų iššūkių, tarp kurių buvo ir bene didžiausi mano patirti kultūriniai šokai, tačiau su draugų, šeimos ir ypač VDU bendruomenės pagalba juos įveikiau. Užaugau būtent jų dėka. VDU ir mano studijos padėjo man tapti tuo, kas esu šiandien – drauge, socialine darbuotoja, žmogumi, kuris geriau supranta gyvenimo kompleksiškumą ir jo sistemų sudėtingumą. Dabar esu ta, kuri nuolat ieško naujų būdų, kaip padėti, kurti inovacijas socialiniame darbe ir kaip daryti šią sritį veiksmingesnę bei prasmingesnę.
Dabar pagrindinis mano tikslas – kurti veiksmingus metodus, naudojančius turtingą ir įvairialypę Lietuvos gamtą terapiniuose užsiėmimuose, tokiuose kaip gamtos terapija ir lauke vykstantys užsiėmimai psichikos sveikatai gerinti. Taigi mano požiūris į Lietuvą ir vėl pasikeitė. Jei reikėtų tai kam nors paaiškinti, pasakyčiau taip:
Lietuva – tai iššūkių ir augimo vieta. Niekur kitur nesu mačiusi tiek daug atsparumo. Tai unikalus tradicijų, kvapą gniaužiančios gamtos, nuostabių žmonių ir neišnaudoto potencialo derinys. Lietuva – tai transformacijos vieta, kurioje žmonės gali tapti geriausiomis savo versijomis.