Pasaulio lietuvių universitetas

Temos

Laisvė ir jos formos

Data: spalio 27 d.
Planuojama pradžia: 16:35 val.
Kalba: lietuvių.

Laisvės idėja šiandien vėtoma pasaulio skersvėjuose. Vakaruose – vienaip, Rytuose – kitaip. Nuo Renesanso laikų ir nuo John Lock daug vandens nutekėjo. Ar nenutiko taip, kad kibernetinė mūsų būties dirva, pandemija ir priemonės jai ramdyti bei Rusijos agresija Ukrainoje, jau virtusi pasauliniu – mažų mažiausiai – jausmų karu, taip sujaukė laisvės erdvę, kad net nebežinia, kaip prie kalbos ir veiksmo sugrįžti?

Pasaulio lietuvių universiteto simpoziumas turi būti tas laikas ir ta vieta, kurioje negali būti užmirštama, kas darosi su minties ir viešos raiškos laisve, kuri bent kelis šimtmečius buvo apsaugota akademinės autonomijos ir nepriklausomo mokslinio tyrinėjimo teise. Nėra jokia sensacija faktas, kad senos ir naujos politinės autokratijos, ypač Rytuose, tas laisves ir teises pažabojo. Šiandien dėl elektroninės priežiūros galios draudimo, sakyti kitaip nei valdžia nurodo, jau žengiama prie prievolės kalbėti tik tai ir tik taip, kaip iš viršaus nurodyta.

Tačiau skausmingas akademinės tradicijos ir viešosios erdvės lūžis jaučiamas ir senose Vakarų demokratijose. Įsibanguojančioje cancel culture ir socialinių tinklų jūroje ima siautėti kibernetinės minios (ne)teisingumas, kuris neretai visiškai sunaikina šiokią tokią tradicijoje nusistovėjusią darną tarp laisvės ir teisės. Nuo XVIII a. pabaigos pamatinė – bent jau Amerikos konstitucijos kūrėjų – nepriklausomo teismo su dora gynyba idėja viešojoje erdvėje ir akademiniame gyvenime ima išnykti. Net praeitis praranda savo laikmečio diktuotą autonomiją, o ją ignoruojant nuo postamentų verčiami paminklai herojams, kurie buvo savo laikų žmonių pripažinti, o mūsų – šalinami.

Laisvės, teisės, tikėjimo ir moralybės iššūkiai šiandien tampa svarbiausiomis temomis, kurios dėl savo sudėtingumo neįsileidžiamos į Twitterio lygio kalbėjimą. Tad gal Pasaulio lietuvių universiteto bendruomenė dar gali būti paskutiniai apkasai, kuriuose renkasi tie, kuriems tai rūpi.

Egidijus Aleksandravičius, 2022

Kas neša liepsną, kai aplink tamsu: Lietuvos universiteto tradicija Lietuvoje ir išeivijoje

Data: spalio 28 d.
Planuojama pradžia: 10 val.
Plenarinės sesijos ir diskusijos trukmė: 2 val.
Kalba: anglų.

Lietuvos universiteto įsikūrimo motyvai, istorija ir susiklosčiusios tradicijos lėmė išvietintomis sąlygomis kuriamo „egzilio universiteto“ turinį, ypatumus ir veiklas. Buvę Lietuvos universiteto studentai ir profesūra išeivijoje pasklido laisvajame pasaulyje (Europoje, JAV ir kitose šalyse) ir čia toliau tęsė akademinę tradiciją lietuvių bendruomenėse.

Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje Lietuvos universiteto idėja lyg žiežirba įsiplieskė atgimstančioje visuomenėje. Išeivijos akademikai, suvieniję iniciatyvas su Lietuvos akademikais atkūrė universitetą, apjungdami vizijas, vertybes, istorinę atmintį bei patirtis, saugotas ir puoselėtas laisvame pasaulyje bei okupuotoje Lietuvoje. Kas buvo tie žmonės, įnešę tokį svarbų indelį? Kaip atsikuriančiame Vytauto Didžiojo universitete jų idėjos sąveikavo anuomet? Koks šių idėjų likimas šiandien?

Kaip laisvė ir tikėjimas Lietuva tampa kertinėmis tarpukario universitetą, „egzilio universitetą“ ir atkurtąjį VDU jungiančiomis grandimis?

Švietimo realybė virtualizacijos akivaizdoje

Data: spalio 28 d.
Planuojama pradžia: 14 val.
Plenarinės sesijos ir diskusijos trukmė: 2 val.
Kalba: lietuvių.

Virtualizacija, kaip neapčiuopiama realybė, neatstos to, kas yra apčiuopiama, tačiau ką reiškia gyventi realybėje, kurioje tai, kas yra apčiuopiama, netenka reikšmės? Ar tai problema?

Nuotolinis darbas ar studijos tarp vienos vietos, kurioje esi fiziškai, ir kitos, kuri šią veiklą fiziškai palaiko, jau tapo gerai žinoma tiek darbuotojų, tiek studentų ir moksleivių, tiek ir pabėgėlių bei diasporos bendruomenių patirtis. Darbdavių tolerancija nuotoliniam darbui iš esmės keičia darbo rinkos geografinius apibrėžtumus, darbo laiko organizavimo įpročius.

Moksleiviai ir studentai gali studijuoti mokslo įstaigose net ir siautėjančios pandemijos ar karo sąlygomis. Dėl fizinio artumo galimybės nebuvimo, kai kurios diasporų bendruomenės ne tik priverstos aplinkybių persikėlė į virtualias erdves, bet atrado akstiną burti naujas grynai virtualias bendruomenes ar net suintensyvino savo fizinių atstumų ribojamą veiklą. Ką gero ir ką blogo visa tai mums atneša?

Anglakalbių kraštų mokslo įstaigos iš švietimo virtualizacijos planuoja daug užsidirbti. Europos Sąjunga tikisi sumažinti taršą. Kinijoje virtualizacija jau dabar leidžia efektyviau kontroliuoti savo piliečius.

Ar išsaugodami budrumą įstengsime nepamiršti kokie pavojai glūdi nuotolinėse studijose ir neprarasti ryšio su fizine realybe, apsisaugoti nuo virtualaus sklandumo genamo smalsumo ar virtualios kontrolės pagundų? Ar sukūrus virtualius universitetų, mokyklų dvynius mūsų gyvenimas taps saugesnis, švaresnis, artimesnis? Ar jis taps žmoniškesnis, ar mažiau žmoniškas?

Klestėjimas nenuspėjamumo sąlygomis

Data: spalio 29 d.
Planuojama pradžia: 10:50 val.
Plenarinės sesijos ir diskusijos trukmė: 2 val.
Kalba: lietuvių.

Ar didėjantis nenuspėjamumas šiandieniame pasaulyje trukdo klestėti? Ar tampame atsparesniais, ar trapesniais?
Kaip visuomeniniai sukrėtimai ir permainos veikia mokslą ir kūrybą?
Kaip/ar mokslas ir kūryba padeda adaptuotis, klestėti?
Ar/kaip tautiniu ar profesiniu pagrindu buriamos globalios bendruomenės didina ar mažina trapumą nenuspėjamumo sąlygomis?
Ką naujas žingsnis į virtualią realybę reiškia mokslui ir kūrybai Lietuvoje ir lietuvių diasporoje? Ar virtualizacija suartins ar atitolins lietuvių diasporos mokslo ir kūrybos bendruomenes?
Kokie nauji įpročiai ir asociacijos formuojasi (po)pandeminiame pasaulyje, gyvenant nuolatinės karo grėsmės sąlygomis?
Anti-trapumas=atsparumas=klestėjimas – ar formulė teisinga? Ar ji gali tapti vizija arba misija Lietuvai? Koks yra (arba gali būti) Lietuvos ir lietuvių, kaip diasporinės tautos anti-trapumas nenuspėjamumo sąlygomis?