Tomas Kavaliauskas: pasaulio lietuvybė nuo Adelaidės iki Helsinkio

2019-08-22

Pasaulio lietuvybė nėra tik abstrakcija: juk dažniausiai gyvenama tam tikrame regione, konkrečioje šalyje. Kai lietuvybė praktikuojama ne Lietuvoje, iškyla tam tikrų iššūkių: perduoti kalbą kitai kartai, praktikuoti papročius, burtis į klubus. Šie iššūkiai šiek tiek skiriasi įvairiuose pasaulio kampeliuose. Los Andželo lietuviai suburia kelias kartas į pobūvius, kur puoselėjamos lietuviškos tradicijos, pavyzdžiui, Kūčias. Šie sambūriai pasižymi gyvybingumu, entuziazmu, video įrašai transliuojami per Lietuvos televiziją. Ypač ryškiai lietuviškas tradicijas ir kalbą puoselėja Londono lietuviai, net svarstoma įsteigti ten atskirą PEN centrą, ginantį rašytojų žodžio laisvę globaliai. Tokie svarstymai liudija, kad gausu emigracijoje gyvenančių poetų, kultūrinėmis ir politinėmis temomis rašančių eseistų bei romanistų.

Antai Norvegijoje, kuri dar prieš porą dešimtmečių atrodė kaip „nelietuviškas“ kraštas, turi savo katalikišką parapiją, kurioje darbuojasi lietuvių kunigas. JAV Amerikos lietuvių karta sensta, o skandinaviškoje Norvegijoje gimsta jaunatviškos kartos. Be to, galima teigti, kad Norvegijos lietuviai nėra sėslūs emigrantai. Šios šeimos fiziškai palaiko ryšį su Lietuva, ypač dažnai atvyksta per šventes.

Lietuviškumo vibracijos iš Lietuvos greičiau sklinda ir dėl technologijų, kuriomis negalėjo naudotis ankstesnės emigrantų ar Antrojo pasaulinio karo „dipukų“ (displaced persons) kartos. Šiandien taip pat galime naudotis Skype ir elektroninio pašto komunikacinėmis galimybėmis, dalytis nuotraukomis ir tekstais Facebooko, Instagramo paskyrose, kelti video į YouTube.

Situacija radikaliai pasikeitusi dar ir dėl to, kad nėra sovietinės cenzūros ir nedraudžiama bendrauti su užsieniu. Sovietmečiu užsienio lietuviai buvo tiesiog atkirsti nuo Lietuvos tiek technologiškai, tiek dėl politinės cenzūros. JAV Santaros Šviesa turėjo svarbią misiją puoselėti ne šiaip lietuviškumą, o lietuvišką intelektualiąją mintį. Šiandien situacija visiškai kitokia – egzistuojame globaliame pasaulyje. Tačiau net ir tokiame pasaulyje gyvename konkrečioje šalyje, komunikuojame iš konkretaus kontinento atskaitos taško. Žvelgdami iš tokio atskaitos taško, iš konkrečios globalios lietuvybės perspektyvos (čia globalumas pasirodo esantis tam tikroje terpėje, taigi ir subjektyvioje kultūrinėje aplinkoje), jaučiame, kad lietuviškumo impulsai nėra visur vienodai stiprūs.

Pavyzdžiui, Australijoje, nuo Antrojo pasaulinio karo laikų lietuvių pamėgtoje Adelaidėje ir Sidnėjuje, situacija nėra palanki: senoji karta beišnykstanti, o naujoji turi mažai ką bendro su lietuviškumu. Nors komunikacijos technologijos suteikia galimybę laisvai bendrauti, matyt, Australijos geografinė vieta tam nepalanki, juolab kad, Lietuvai priklausant bendrai bevizei ES Šengeno zonai, emigracija yra sutelkta Europos kontinente.

Kita vertus, galime rasti išimčių ir tam tikrų kultūrinių netikėtumų. Prieš keletą metų į Kauno šachmatų „Margirio“ klubą kreipėsi Australijos Adelaidės lietuvių bendruomenės narė Jūratė Arlauskienė, norėjusi perduoti savo vyro Romano Arlausko šachmatų paveldą. Arlauską tikriausiai galime vadinti daugiausia pasiekusiu ne Lietuvoje gyvenusiu lietuvių šachmatininku. 1935 m. šis žmogus tapo Lietuvos šachmatų meistru, 1936-aisiais žaidė už Lietuvą Miuncheno olimpiadoje, kur, būdamas jauniausias komandos žaidėjas, nepralošė nė vienos partijos. 1979 m. tapo Pietų Australijos čempionu. 1965 m buvo apdovanotas korespondentinių šachmatų Tarptautinio šachmatų didmeistrio titulu, papildžiusiu savo įspūdingų pasiekimų sąrašą.

Tad Kaune, per Pasaulio lietuvių žaidynes, į kurias įtraukti ir šachmatai, taip pat buvo pagerbtas ir Arlausko atminimas, iškabintos jo gyvenimo nuotraukos. Taigi staiga būtent iš ten, tolimosios Adelaidės, kur blėsta pasaulio lietuvybė, pernešamas kultūrinis bei sportinis paveldas. Žvelgiant per Romano Arlausko biografinę prizmę, atsiveria ne tik Pasaulio lietuvių, bet ir tarpukario Kauno įvairovė: juk Arlauskas, būdamas jaunuoliu, Kaune žaidė šachmatais prieš kitus Kauno klubus, kurių tarpe buvo ir Kauno žydų klubai, dalyvavo tarpkultūriniame gyvenime.

Taip pat, greta Arlausko šachmatų pasaulio, galime prisiminti Kaune gyvenusį Suomijos poetą ir rašytoją Henrį Parlandą. Šio rašytojo atvykusio iš Helsinkio šachmatų pasaulis nedomino. Jį domino Kauno žydų teatras ir boheminis gyvenimas, kuriuo jis dalijosi su drauge Vera Sotnikova. Arlausko ir Parlando gyvenimai praėjo paraleliai, bet jie buvo Kauno tarpukario intelektualinio ir jaunatviško gyvenimo sudedamoji dalis. Nors vienas buvo suomis, rašantis švediškai Lietuvoje, o kitas lietuvis, jiedu skirtingose intelektualinėse plotmėse sukūrė Kauno topofiliją taip, kad XXI amžiuje Parlando kūryba domisi tiek vietiniai literatūrologai, tiek Švedijos redaktoriai ir leidėjai, o Arlausko taurės ir medaliai atkeliauja į Kauną iš Australijos Adelaidės. Tokiame kontekste galime kalbėti apie daugialypes istorijas, kurios tai globaliai išsiplečia iki Adelaidės ir Helsinkio, tai susitraukia iki kelių Kauno gatvelių multikultūrinio mikrokosmo.