Elena Vaičiulytė: „auginant dvikalbį vaiką verta plaukti prieš srovę“

2021-05-05

Ispanijoje, belaukiant šeimos pagausėjimo lietuviškai – ispaniškoje šeimoje, ėmiau domėtis dvikalbyste. Labai stebėjausi sutiktų lietuvių nesėkmėmis perduodant vaikams lietuvių kalbą, jų patarimais iš anksto susitaikyti, kad tikrai to padaryti nepavyks, o ypač mišrioje šeimoje. Iš tiesų, mūsų regione sutikti lietuviškai kalbantį vaiką net ir lietuvių šeimoje yra gana retas atvejis.

Tad ėmiau aktyviai domėtis kalbos perdavimu vaikams, stebėti šeimas, kurioms tai pavyko ir kurioms – ne, taip pat analizuoti, ieškoti specialistų, literatūros. Iš daugelio sutiktų tėvų jautėsi žinių ir motyvacijos trūkumas, todėl labai džiaugiuosi, kad šiame kelyje sutikau dvi nuostabias patyrusias specialistes lektores: lingvistę dr. Sandrą Petraškaitę-Pabst ir psichologę Loretą Vilkytę, kurios sutiko pasidalinti teorinėmis bei praktinėmis žiniomis ir su Ispanijos tėvais.
Mano sūnui dabar 5 metai ir jis puikiai kalba lietuviškai. Lengva nebuvo ir nėra, susidūriau su įvairiausiomis situacijomis, todėl nustojau „pamokslauti“ tiems, kuriems tai nepavyko. Tačiau mielai dalinuosi savo patirtimi, džiaugsmais ir iššūkiais, stengiuosiu įkvėpti savo pavyzdžiu.

Lietuvių kalbos perdavimas ir dvikalbystės planavimas šeimoje

Tik atidarius mokyklą Alikantėje į mus kreipėsi gana nemažai paauglių tėvų, kurių vaikai užaugo Ispanijoje, bet visai nemokėjo lietuviškai ir dėl to gailėjosi, priekaištavo savo tėvams. Tai padėjo suvokti, kad dvikalbyste reikia susirūpinti kuo anksčiau ir kad informacijos lietuvių kalba tėvams labai trūksta.

Negaliu ir neketinu garantuoti, kad būdamas paauglys ar suaugęs mano vaikas norės kalbėti lietuviškai, tačiau pati noriu būti padariusi viską, kas nuo manęs priklauso, kad Lietuva būtų ir jo šalis ir kad jis matytų prasmę kalbėti lietuviškai, nes tai yra ir jo šaknys, ten jo laukia mylintys seneliai, giminės, pusbroliai ir pusseserės. Galbūt jis pasirinks studijas Lietuvoje – nenorėčiau iš jo atimti šios galimybės.

Tenka sutikti nemažai ispanų ir net lietuvių, kurie entuziazmą perduoti lietuvių kalbą laiko asmenine tėvų užgaida, sukeliančia vaikui daugiau problemų, negu naudos. Gimtosios kalbos perdavimas svetur reikalauja nemažai kasdienių tėvų pastangų ir sąmoningumo, tvirto apsisprendimo, pasitikėjimo savimi. Palyginčiau tai su motinos apsisprendimu maitinti kūdikį savo pienu. Tai lyg ir vaiko teisė, tačiau galbūt ne visos mamos tam pritaria, ne visos turi tam galimybę, kitoms gi trūksta informacijos, aplinkos palaikymo, dar kitos jaučia gėdą…

Prieš susilaukiant vaiko ir aš maniau, kad gimtosios kalbos perdavimas yra savaiminis procesas. Tačiau aplinkoje esantys pavyzdžiai privertė susirūpinti, kodėl daugeliui, ypač mišrių šeimų atstovams, perduoti kalbos visgi nepavyksta? Tad ėmiau aktyviai domėtis šia tema, stebėti ir kalbinti dvikalbes bei daugiakalbes šeimas, kurioms pavyksta perduoti gimtąją kalbą ir kurioms – ne. Pastebėjau tam tikrus dėsningumus, sukaupiau patirties, kuria mielai dalinuosi. Pati laikausi tam tikrų taisyklių, šeimoje dvikalbystę planavome, mums tai – vienas iš šeimos prioritetų.

Minėta dr. Sandra Petraškaitė Pabst atkreipė mano dėmesį į dvikalbio ugdymo svarbą jautriajame ikimokykliniame amžiuje, kuomet tėvai daro didžiausią įtaką vaikams, skatino kuo daugiau būti su vaiku, stebėti, registruoti jo kalbos vystymąsi. Loretos Vilkytės knyga „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“ buvo mano nuolatinis palydovas. Tai nuostabus, paprastai nepaprastas, labai praktiškas vadovėlis tėvams, patariantis, padedantis, atsakantis į svarbiausius klausimus dvikalbystės kelyje. Čia dera mokslinės žinios ir įvairios emigravusių šeimų patirtys. Knygos šiuo metu prekyboje nėra, tad inicijavome jos atnaujintą leidimą.

Mano pagrindinės nuostatos, kurių laikausi ugdydama savo vaiką dvikalbiu:

Nuo pirmų vaiko gyvenimo dienų jam tik lietuviškai pasakodavau, komentuodavau, įgarsindavau savo veiksmus, kartais net sukeldama aplinkinių juoką – juk vaikas dar nieko nesupranta. Komentuodavau viską, ką darydavau, pavyzdžiui, „dabar pakeisiu tau sauskelnes“, „dabar štai paspausiu šį mygtuką ir įjungsiu šviesą“, „o, tėtis grįžo iš darbo, eime pasitikti!“ ir pan. Mus visada lydi lietuviškos knygos, pasakos, istorijos… Gal todėl mano penkiametis – dabar tikras pasakorius, jam patinka kurti istorijas, pasakas lietuviškai, pasakoti ir atpasakoti ir jis tai daro nuo 4 metukų su didžiausiu džiaugsmu ir užsidegimu.

Su savo vaiku kalbėjau ir kalbu tik lietuviškai – visada, visur ir prie visų, jis su manimi – taip pat. Tuo tarpu bendraudami su vaikais daugelis tėvų kaitalioja kalbas kasdienėse situacijose, kartais to net nepastėdami. Juk dvejų metų vaikui nepaaiškinsi, kodėl jis turi atsakinėti mamai lietuviškai, jei ji jam atsako ir ispaniškai. Pastebėjau, kad tokiu atveju vaikai dažnai atsakinėja tėvams gyvenamosios šalies kalba.

Su vyru susitarėme – kiekvienas kalbėsime su vaiku savo gimtąja kalba ir kalbų nekaitaliosime. Prašiau ir savo vyro, ir kitų ispanų nekalbinti vaiko lietuviškai, o lietuvių – ispaniškai, tvirtai laikėmės principo – vienas žmogus – viena kalba. Net lietuvių bendruomenių renginiuose, ypač jei šalia mano vyras, vaiką lietuviai dažniausiai kalbindavo ispaniškai – iš pagarbos vyrui, nors visada prašydavau kalbinti vaiką tik lietuviškai. Mano vyras tuo labai stebėdavosi ir paskui jau pats lietuvių prašydavo, kad kalbintų vaiką lietuviškai, sakydavo, kad jam pačiam tai proga mokytis kalbos.
Aplinka mūsų regione – nors čia kitataučių ir gyvena labai daug – nėra labai palanki dvikalbystei. Kalbėjimas su vaiku savo šalies kalba dažnai laikoma nepagarba šalia esančiam arba tiesiog nemandagiu elgesiu (dažnai tai yra nutylima). Stebėdama įvairias situacijas, apklausiau nemažai tėvų. Dauguma iš jų (tiek lietuviai, tiek kitų šalių tautiečiai) sulaukė vienokių ar kitokių komentarų savo adresu. Tarkim, žaidimų aikštelėse yra vietinių prašomi kalbėti su savo vaikais vietos kalba, nes tie (suaugę) nesupranta.

Negalima smerkti tėvų, kuriems viešumoje nemalonu ar gėda kalbėti lietuviškai – reikia aiškintis to priežastis, palaikyti, padrąsinti. Ne visi geba atlaikyti aplinkos spaudimą, mišriose šeimose tokių situacijų ypač daug. Su vienu mano buvusiu kolega prancūzu jo ispanė uošvė liovėsi kalbėti, nes jis nevertėjavo jai, kai pavyzdžiui, gimtąja kalba drausimindavo savo vaiką.

Viena mūsų mokyklos paauglė guodėsi, kad kitatautis tėtis neleidžia jai prie jo su mama namuose kalbėti lietuviškai, nes nesupranta. Panašių situacijų yra labai daug. Pati irgi susilaukiau įvairiausių komentarų, tarkim, kodėl aš kalbu su vaiku tik lietuviškai, kai pati moku šitiek kalbų ir galiu išmokyti vaiką angliškai ar vokiškai, nes šios kalbos jam būtų reikalingesnės gyvenime. Atsakau, kad, jeigu anglų būtų mano gimtoji kalba, kalbėčiau su vaiku angliškai. Man lietuvių kalba yra daug vertingesnė už, tarkim, anglų kalbą dar ir todėl, kad jos išmokti yra daug sunkiau, ji nėra tokia girdima ir prieinama kaip anglų kalba.
Keletą kartų pasitaikė, kai ispanai tėvai, išgirdę mūsų su sūnumi pokalbį žaidimų aikštelėje, staiga imdavo kalbėti su savo vaikais laužyta anglų kalba.

Visada daug kalbėjau, dalinausi ir dalinuosi informacija su savo antrąja puse – juk dažniausiai įvairios baimės kyla iš nežinojimo. Dalinausi įgytomis žiniomis, kitų žmonių patirtimis – galbūt todėl jis mane labai palaiko, nors iš pradžių irgi nesuprato, kodėl teikiu tam tokią didelę reikšmę – juk vaikas ir taip kalbės lietuviškai. O dabar, net man nesant namuose, rodo vaikui lietuviškus animacinius filmukus, pats mokosi lietuvių kalbos, mielai bendrauja su lietuviais, gerbia mūsų kalbą ir kultūrą. Kitataučio partnerio palaikymas yra labai svarbus.

Tiesa, vyras nutolo nuo kelių savo draugų, kurie nesuprato ir nepalaikė, kad aš prie jo su vaiku kalbu lietuviškai. Tačiau atsirado kiti, palaikantys bendraminčiai. Šiuo metu vyras mokosi Pietų Amerikos lituanistinėje mokykloje (PALM), suaugusiųjų grupėje ir yra sužavėtas pamokų turiniu ir kokybe.

Sulaukęs dvejų metų mano vaikas pradėjo lankyti ispanų—anglų darželį. Prieš tai keletą mėnesių turėjome lietuvę auklę, kadangi grįžau į darbą. Buvo kaip tik pradėjęs jungti savo pirmuosius dviejų žodžių sakinukus lietuviškai. Pradėjęs lankyti darželį ėmė maišyti kalbas, tačiau tai tęsėsi tik apie 2 mėnesius, vėliau kalbos visiškai atsiskyrė ir iki šiol jis gražiai ir aiškiai kalba lietuviškai, kalbų nemaišo. Kartą, dar būdamas dvimečiu, paprašė kažko ispaniškai. Tada atsakiau, kad nesuprantu, vaikas labai įsižeidė ir nuliūdo, su manimi žaisti nebenorėjo. Daugiau jam niekada nemelavau. Tiesiog išlaikydavau pauzelę, kol jis pasakydavo lietuviškai, žinojau, kad atsakys, padėdavau, jei reikėdavo. Visiškai pritariu Dr. Sandros Patraškaitės – Pabst žodžiams, kad vaiko orumas yra svarbiau už principus.

Kai namie kalbėdavau su savo vyru ispaniškai, o vaikas buvo tik pradėjęs kalbėti, lyg tarp kitko pakomentuodavau jam lietuviškai, kad čia tėčiui sakau. Taip pat sakydavau, kad tėtis sako „hola“ – tai jo kalba, o mama – „labas“, tai mamos kalba. Dabar viskas vyksta automatiškai. Jei namuose kalbu ispaniškai, vaikas žino, kad kalbu su tėčiu. Jei vaikas kalba ispaniškai – tai skirta tėčiui. Net jei tai būna skirta abiems, man visada tą patį pasako lietuviškai.

Pasiimant vaiką iš darželio visada iš toli jį garsiai sveikindavau: „Labas, Lukai!“. Prie auklėtojų, vaikų kalbindavau tik lietuviškai. Prieš pradedant lankyti ugdymo įstaigą, pirmame pokalbyje visuomet informuodavau auklėtoją ar mokytoją, kad su vaiku prie visų kalbu tik lietuviškai, nes tai – mano gimtoji kalba, ieškojau vaikui dvikalbystei draugiškos aplinkos. Žaidimų aikštelėse su kitais vaikais kalbėdavau ispaniškai, tačiau atsisukus į sūnų lyg tarp kitko pasakydavau jam ką nors lietuviškai, kad suprastų, kad į jį kreipiuosi tik lietuviškai.

Niekada jo nemokiau ispanų kalbos. Atidarai namų duris – visur ispanų kalba. Daug tėvų moko vaikus abiejų kalbų iš karto, tačiau pastebėjau, kad tokiu atveju lietuvių kalba nukenčia, jai tenka mažiau dėmesio – juk draugai, mokykla (mūsų atveju) – ispaniška. Jau antrus metus mokykloje (Ispanijoje priešmokyklinis ugdymas prasideda nuo 3 metų) jo mokytoja sako, kad Luko ispanų kalba – taisyklingiausia ir vaizdingiausia iš 24 vaikų grupės, iš kurių 20 yra iš ispanų šeimų.

Vadinasi, lietuvių kalba, kuria visada kalbu su vaiku ir kuria vaikas pradėjo kalbėti, tikrai nesutrukdė ispanų nei anglų kalbai, greičiausiai dar ir padėjo.

Stengiuosi kurti lietuvišką aplinką, kurioje vaikas galėtų laisvai bendrauti lietuviškai, tad bent kartą į metus vykstame į Lietuvą. Jam tikrai labai svarbu pabūti gyvoje lietuviškoje aplinkoje, tačiau lietuviškos aplinkos reikia ir Ispanijoje. Čia labai svarbu lietuvių bendruomenė, lituanistinė mokykla. Ypač reikalingas gyvas bendravimas, kuomet vaikas tiesiog „įkrenta“ į lietuvišką aplinką. Kai tėvų šalia nėra, vaikas suvokia, kad lietuvių kalba šneka ir kiti vaikai, ir jo bendraamžiai, kad ja galima žaisti, bendrauti, tai nėra tik „keistoji niekam nereikalinga mamytės (ar tėvelių) kalba“.

Prieš pradedant lankyti lituanistinę mokyklą, buvo laikotarpis, kai grįžus vasarą į Lietuvą mano dviejų su puse metų vaikas, tik pamatęs kitą vaiką, imdavo automatiškai jį kalbinti ispaniškai, nors kalbas jau skyrė ir su manimi kalbėjo tik lietuviškai. Pradėjus lankyti lituanistinę mokyklą, jam tapo aišku, kad lietuvių kalba yra ir vaikų kalba. Tiek jam, tiek kitiems vaikams, labai jautėsi pakilusi motyvacija kalbėti lietuviškai.

Lituanistinė mokykla yra labai svarbi lietuviškumo palaikymui, lietuviškos aplinkos kitoje šalyje kūrimui, vaikų motyvacijai kalbėti lietuviškai. Labai džiaugiamės, kad kai kurie vaikai, tėvams atsakinėję tik ispaniškai, pradėję lankyti lituanistinę mokyklą prakalbo lietuviškai. Galbūt jis pasirinks studijuoti Lietuvoje – nenorėčiau atimti iš jo šios galimybės.

Kuo dar vadovaujuosi, norėdama perduoti vaikui savo gimtąją kalbą:

  • Rūpinuosi savo pačios taisyklinga gimtąja kalba, kalbant lietuviškai stengiuosi nemaišyti kalbų, neįterpti ispaniškų žodžių. Pastebėjau, kad kai tėvai maišo kalbas, įvelia sulietuvintų ispaniškų žodžių, tada jas labiau maišo ir vaikai.
  • Darbe esu sutarusi tokį darbo laiką, kad galėčiau pati nuvežti jį į mokyklą. Rytais, dar prieš pusryčius ant stalo mūsų laukia stora Violetos Palčinskaitės eilėraščių knyga „Vaikų kambarys“, iš kurios atsitiktiniai pasirenkame ir aptariame eilėraštį arba stengiamės bent 5 minutes pažaisti su jo mylimais super herojais. Važiuojant į mokyklą laiką išnaudojame įvairiems žaidimams, tokiems kaip „Ką matau“, kuriame ir mename mįsles, klausomės lietuviškų pasakų, istorijų, prisijuokiam.
  • Visuomet ir prie kitų savo vaiko akivaizdoje didžiuojuosi, kad jis taip gerai kalba lietuviškai. Prieš savaitę parėjęs iš mokyklos pasakojo, kad labai pasiilgs mokytojos praktikantės, kuri jam labai patiko, nes ši prašydavo Luko pamokyti ją lietuviškai. Jis tuo labai džiaugėsi.
  • Jau dabar matau, kiek daug man davė pastangos dėl dvikalbystės. Pirmiausiai tai stiprina ryšį su vaiku. Kas dieną, nesvarbu kokia pavargusi būčiau ir kiek turėčiau nuveikti, žaidimai su vaiku, pokalbiai – mums šventas reikalas. Ir dabar jau ne tik dėl pačios kalbos. Matau, kaip svarbu yra puoselėti santykį su vaiku per pagarbą ir meilę. Kaip svarbu yra nepertraukiant išklausyti, ką vaikas turi pasakyti, iš tiesų domėtis, leisti, skatinti pasakoti. Tai labai suartina, didina pasitikėjimą, tarpusavio supratimą.

Dvikalbystė – dovana ne tik vaikui

Iš tiesų dvikalbystė – ne tik dovana vaikui, bet dovana ir man pačiai. Per tai įsiliejau į nepaprastai įdomią ir praturtinančią lituanistinio švietimo veiklą, susipažinau su nuostabiais žmonėmis, bendraminčiais, pati užaugau kaip asmenybė. Man svarbiau, kad vaikas Lietuvoje galėtų laisvai bendrauti su mylimais giminaičiais, negu įtikti aplinkiniams. Gerbiu šalį, kurioje gyvenu, puikiai pritapau, bet man labai svarbu išlaikyti ir perduoti savo šeimos vertybes. Mes, lietuviai, mažos tautos atstovai, labai mokame pritapti, greitai išmokstame kalbą ir tai yra šaunu, tačiau labai svarbu, kad nenukentėtų mūsų gimtoji kalba, mūsų šaknys. O vertybes vaikams perduodame mes. Didžiausias džiaugsmas yra jausti, kaip vaikui gera bendrauti su žmonėmis Lietuvoje be jokio kalbos barjero, kaip jis jos pasiilgsta.

Svarbu suprasti, kad laiko atžvilgiu ne visos šeimos turi sąlygas dvikalbystei vystyti. Kai kurie, kartais per kelis darbus dirbantys tėvai, beveik nemato savo vaikų. Situacijos labai įvairios… tad labai svarbu neteisti, rūpintis, kad būtų skiriamas dėmesys tėvams, atliepiami jų poreikiai, kad informacija jiems būtų lengvai pasiekiama, naudinga ir suprantama, kad būtų dalijamasi gerąja patirtimi, teikiama pagalba ir patarimai lietuvių kalbos perdavimo tema. Išties džiugu ir sveikintina, kad paskutiniu metu lituanistiniam švietimui yra skiriamas didelis dėmesys.

Lituanistinės mokyklos „Draugystė“ įkūrimas ir veikla

Susilaukusi vaiko mišrioje šeimoje, įkvėpta Loretos Vilkytės knygos „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams” ir „Lyderių laiko“ mokymuose sutiktų bendraminčių, 2017 metais įkūriau Alikantės vaikų klubą, o metais vėliau, atsirado kvalifikuotų pedagogų – Alikantės lituanistinę mokykla „Draugystė“, kuriai pavadinimą sugalvojo ir išrinko patys vaikai.

Mokykloje kasmet mokosi apie 30 vaikų, dirba dvi Ispanijoje gyvenančios nuostabios pedagogės Sandra Matulienė ir Aistė Milmontienė, praeitais mokslo metais turėjome dvi labai šaunias praktikantes iš Lietuvos. Mūsų pagrindinis tikslas – kad pamokos būtų įdomios, kad vaikams būtų smagu ir kad jie norėtų lankyti lituanistinę mokyklą. Tačiau nebijome ir mūsų gražiosios lietuvių kalbos gramatikos, skaitymo, rašymo, kultūros ir istorijos.
Išvystėme savotišką „smegenų atpalaidavimo“ modelį, kuris pasirodė labai tinkamas Ispanijos mentalitetui. Pasiteisino ir gerų rezultatų davė smagios muzikinės veiklos ir žaidimų kaitaliojamas su labai rimtu lietuvių kalbos mokymųsi.

Kasmet dalyvaujame Švietimo, Mokslo ir Sporto Ministerijos rengiamuose projektų konkursuose. Vienas iš įvykdytų projektų – vokalinių ir instrumentinių (skudučiavimo) sutartinių mokymai Alikantės ir Valensijos lituanistinių mokyklų mokytojams, kuriuos vedė VU Kauno humanitarinio fakulteto vyr. Specialistė, folkloro ansamblio „Uosinta“ vadovė lektorė Auksuolė Šuliokienė. Sutartines įtraukėme į mokymo programą, vaikams jos patinka, giedame drauge prieš pamokas ir renginių metu. Tiesa, karantinas mūsų muzikinę veiklą šiek tiek pristabdė.

Taip pat 2020 metų pabaigoje su lektorėmis lingviste Dr. Sandra Petraškaite – Pabst ir psichologe Loreta Vilkyte inicijavome tęstinį dvikalbystės/daugiakalbystės paskaitų-diskusijų–praktinių dirbtuvių ciklą, skirtą dvikalbius ar daugiakalbius vaikus auginantiems tėvams.

Matome, kaip svarbu yra eiti į tiesioginį dialogą su tėveliais, suprasti jų problemas, atliepti poreikius, dalintis patirtimi, padėti jiems šiame iššūkių pilname kelyje. Juk tik nuo tėvų priklauso, ar vaikai kalbės lietuviškai, ar lankys lituanistinio ugdymo įstaigą, ar turės lietuvių kalbos pagrindus.

2020 m. spalio mėnesį lituanistinės mokyklos įkūrė Ispanijos lituanistinių mokyklų Švietimo tarybą, kurios nariai – Ispanijos lituanistinių mokyklų atstovai. Džiaugiamės, kad mūsų komandoje stipriai veikiančių lituanistinių mokyklų mokytojai, ne vienerius metus Ispanijoje mokantys lietuvių kilmės vaikus lietuvių kalbos.
Mūsų pagrindiniai tikslai – lituanistinio švietimo Ispanijoje stiprinimas, naujų lituanistinių mokyklų steigimo skatinimas, pagalba naujai susikūrusioms mokykloms, dalijimasis informacija, mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursų organizavimas, dalijimasis patirtimi, bendravimas ir bendradarbiavimas.

Elena Vaičiulytė, Alikantės lituanistinės mokyklos „Draugystė“ įkūrėja ir vadovė, Ispanija.

Šis straipsnis prisideda prie Vytauto Didžiojo universiteto koordinuojamos informacinės kampanijos, skirtos tėvų išeivijoje švietimui dėl lietuvių kalbos mokymo svarbos. Norėdami pasidalinti įžvalgomis ir patarimais dėl lietuvių kalbos mokymo išeivijoje, taip prisidedant prie informacinės kampanijos, kviečiame rašyti adresu: ingrida.dacioliene@vdu.lt