Egidijus Balandis: Sportas – pasaulio lietuvius vienijanti „kalba“

2019-11-29

Dr. Egidijus Balandis, Vytauto Didžiojo universitetas

Nuo XIX a. antros pusės skaičiuojamos kelios masinės emigracijos bangos po pasaulį išbarstė šimtus tūkstančių lietuvių. Skirtingu laiku ir dėl skirtingų priežasčių atsidūrę skirtingose šalyse, jie persiėmė ir saviems poreikiams pritaikė tose šalyse egzistuojančias bendrabūvio formas, socialines bei kultūrines praktikas. Atsidūrusiems svetur jiems teko rūpintis ne tik tapatumo išlaikymu, bet ir ieškoti būdu paremti vienas kitą nelaimių atvejais, malšinti vienišumo jausmą atšiauriomis imigrantams sąlygomis. Reikėjo pramogų, reikėjo ginti savo teises, reikėjo rūpintis savišvieta, knygų ir laikraščių leidyba, istorinės atminties stiprinimu ir daugeliu kitų dalykų. Dar sunkiau – nemenką istorijos dalį tą reikėjo daryti neturint savos valstybės. XIX a. pabaigoje emigravusiems lietuviams ar tiems, kurie užsienyje atsidūrė po Antrojo pasaulinio karo savas pastangas, siekius teko įgyvendinti patiems – per tankų draugijų, klubų, susivienijimų ir kitokių laisvanoriškųjų asociacijų tinklą. Jau penkiasdešimt metų vykstantys Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumai galėtų būti gražus šių pirmųjų išeivijos lietuvių pilietinių pajėgimų pavyzdys.

Viena iš sėkmingai lietuvių išeivių įvairiems tikslams išnaudotų socialinių praktikų buvo sportas. XIX a. antroje pusėje ir XX a. pabaigoje į JAV ar Didžiąją Britaniją emigravusieji jau galėjo pajusti vis ryškėjantį jo vaidmenį šių šalių kultūrose ir visuomenėse. Anot vokiečių istoriko Stefan Ludwig-Hoffmann, sportas stipriai prisidėjo prie laisvanoriškųjų asociacijų plėtros XIX a. Europoje. Savo ruožtu amerikiečių politologas Robert Putnam, studijavęs Italijos regionų savivaldos kokybę pastebėjo, kad būtent laisvanoriškųjų asociacijų tankis, pilietinio aktyvumo tradicijų kontekstas buvo tie veiksniai, kurie skyrė sėkmingas savivaldas nuo nesėkmingų. Sporto klubų tankumas jam tapo pirmuoju raktu, padėjusiu nustatyti regionus, labiausiai priartėjusius prie pilietinės bendruomenės idealo. Pasak jo, „pilietinio angažuotumo tinklai, tokie kaip kaimynų asociacijos, choro draugijos, kooperatyvai, sporto klubai, masinės partijos ir kiti […] išreiškia intensyvią horizontalią sąveiką. Pilietinio angažuotumo tinklai yra svarbiausia socialinio kapitalo forma: kuo tankesni šie tinklai bendruomenėje, tuo didesnė tikimybė, kad jos piliečiai sugebės bendradarbiauti bendros naudos labui, o savanoriškas bendradarbiavimas gali sukurti vertę, kurios joks individas, nepaisant to, koks yra turtingas ar gudrus, negalėtų sukurti vienas“. Kitoje savo knygoje – Bowling alone – jis svarstė, kad komandinis sportas teikia palankią erdvę jungiančiojo socialinio kapitalo generavimui, mat jis leidžia peržengti mūsų socialines, politines, profesines tapatybes ir bendrauti su žmonėmis, kurie yra kitokie nei mes.

Sportinės/gimnastikos organizacijos tapo reikšmingais kai kurių Europos tautų tautinio atgimimo varikliais. Įspūdingiausiu to pavyzdžiu laikyti būtų galima čekų „Sokol“ organizaciją, įkurtą XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Prahoje. Vėliau ji išplito po čekiškas Austrijos-Vengrijos žemes, sutelkė tūkstančius narių ir atliko svarbų vaidmenį moderniosios čekų tautos kūrimuisi.

Į JAV XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje vykstantys lietuviai savo akimis galėjo matyti ir sportines čekų gimnastų organizacijas. Sokol tapo viena reikšmingiausių ir gausiausių (10000 narių 1919 metais) čekų klubinių organizacijų šioje šalyje. Gimnastikos festivaliais, mokyklomis, bibliotekomis, teatro ir dainavimo grupėmis „sokolai“ stipriai prisidėjo prie JAV čekų tapatumo, organizuotumo ir pilietinio pajėgumo stiprinimo. XX a. pradžioje lietuviai vis dažniau savo laikraščiuose užsimindavo apie juos kaip pavyzdį. Būtent XX a. pradžioje atsiranda pirmosios lietuviškos organizacijos, kurias galime vadinti sportinėmis arba sporto, iškyla pirmieji garsesni lietuvių kilmės sportininkai. 1902 m. susiburia ir 1903 m. oficialiai įregistruojamas New York‘o Lietuvių gimnastų klubas, vėliau virtęs į Atletų klubą. Tai yra seniausia iki šių dienų veikianti sportinė lietuvių organizacija pasaulyje. Po kelių metų panašus klubas atsirado Baltimorėje, Čikagos jaunimas sukūrė visą eilę pašalpos organizacijų, kurios į savo veiklos tikslus ir uždavinius įsitraukė ir sportą. Šio miesto lietuvių jaunimo klubai susijungė į Federaciją, kurios pirmuoju tikslu 1928 m. įstatuose nurodomas siekis „kiek galint ugdyti lietuvių tarpe sportą ir organizuoti jaunimą į lietuvių kliubus“.

XIX a. pb. – XX a. pradžioje gyvenimas JAV miestų gatvėse imigrantams kartais būdavo nuožmus. Iš tų laikų mus pasiekia užrašyti pasakojimai apie akmenimis lietuviams galvas skaldančius airius, lietuviškus piknikus išardančius kitataučius, į šokių sales įsiveržiančius užpuolikus. Tai galėjo būti vienu iš motyvų kurtis pirmiesiems sporto klubams. 1940 m. Baltimorės Amerikos lietuvių atletų klubo narys šios organizacijos 25-ojo jubiliejaus proga prisiminė, kad tuo metu „peštukavimu pasižymėdavo ir kitataučiai, kurie ateidavo į lietuvių pramogas pasimušti su „grinoriais“ ir išdidžiai pridūrė, kad kitos lietuvių draugijos Baltimorėje „būdavo priverstos kviestis Atletų Klubo narius, kad šie, atėję, palaikytų tvarką, apsaugotų nuo užpuolikų“.

Sporto klubams, jų palyginti jauniems nariams, žinoma, kliūdavo nuo kai kurių bendruomenės lyderių. Kartais jiems prikaišiotas nepadorus elgesys, polinkis į muštynes, alkoholio vartojimas. Norėdami išsilaikyti, pakeisti savo įvaizdį šie klubai įstatuose keldavo tam tikrus standartus savo nariams, per posėdžius svarstydavo klubui tenkančią kritiką, užsiimdavo savo narių elgesio svarstymu ir taikė įvairias sankcijas įvaizdį gadinantiems klubo nariams. Taip organizacijos prisidėjo ir prie lietuvių jaunimo žalingų įpročių, etninei grupei neigiamą įvaizdį užtraukiančio elgesio suvaldymo.

Per šiuos klubus jaunimas būdavo įtraukiamas į platesnes JAV lietuvių veiklas, palaikė ryšius su kitomis organizacijomis, mokėsi generuoti lėšas savo veiklai palaikyti ir kartais rodė nemenką finansinį sumanumą. Rengiant įvairius renginius buvo pasiskirstoma pareigomis, priimant vieną ar kitą sprendimą, renkant asmenis į vieną ar kitą pareigybę buvo demokratiškai balsuojama. Dalyvavimas klubo veikloje individuose ugdė organizacinius įgūdžius, atsakomybę, demokratinius įpročius – formavo liberalioje demokratijoje gyvenančiam žmogui svarbias savybes.

Draugijinis gyvenimas buvo ir būdas susiorientuoti tiek JAV lietuviams, tiek ir visoms JAV svarbiais klausimais. Klubai rėmė į Pirmąjį bei Antrąjį pasaulinius karusįsitraukusias JAV, pirko jos laisvės paskolą, dešimtys narių iš kiekvieno klubo buvo pakviesti į kariuomenę. Kartais jie remdavo ir įvairias amerikietiškas organizacijas, aukodavo streikuojantiems darbininkams ir kitokiems reikalams. Tad šie klubai buvo toli gražu ne tik sportiniai – savo įstatuose jie kėlė gerokai platesnius tikslus, sportas tarsi buvo priemonė jiems pasiekti. Juose pynėsi patriotizmo, draugiškumo, visapusiško tobulėjimo motyvai. Pavyzdžiui, Baltimorės Amerikos Lietuvių atletų klubo 1927 m. įstatuose nurodomi tokie organizacijos tikslai: „1) draugiška ir broliška meilė tarp Klubo narių; 2) bendras lavinimasis atletikoj fizinių ir dvasiškų spėkų; 3) auklėjimas tarp lietuvių abelnos apšvietos, kultūros ir meno; 4) auklėjimas meilės savo tautos ir prakilnus darbai dėl Lietuvos ir Suvienytų Valstijų labo“.

Žinoma, sportas, varžybos buvo bendruomenę telkiantys įvykiai, bet ir įvairios varžybos buvo svarbios ne tik dėl sporto, bet ir to, kas vyko šalia jo. XX a. 3-4 dešimtmečiais New York‘o lietuvių jaunimas (visų pirma – Jaunų Vyrų draugija) rengė savo „šokių ir basketbolės“ vakarėlius. Žiemos sekmadieniais į salę sugūžėdavo šimtai jaunuolių stebėti krepšinio rungtynių. Per pertraukas ir po varžybų salė tapdavo šokių ir pasilinksminimų vieta, tuo metu mezgėsi pažintys, ne viena jų baigėsi ir lietuviškų šeimų sukūrimu.

Žinoma, sportas tai ne tik dalyvavimas klubų veikloje. Dabartinio sporto ir bendrai popkultūros pasaulio neįsivaizduojame be žvaigždžių, įžymybių bei juos dievinančių fanų. Anot kai kurių dabartinių popkultūros tyrinėtojų, šiuo metu mūsų elgesiui daugiau įtakos turi ne socialinės institucijos ar ideologinės doktrinos, bet žvaigždžių ir įžymybių pavyzdžiai (A. Tereškinas, 2013). Aukščiau aptartas laikotarpis buvo esminis sporto herojų atsiradimui. JAV istorikai XIX a. pabaigą ir pirmą XX a. pusę net yra pavadinę „Sporto herojų amžiumi“. Amerikiečių istorikas Benjamin G. Rader sporto herojus laikė pačios amerikiečių publikos kūriniu. Anot jo, pastaroji ieškojo kultūrinę kompensacinę funkciją atliekančių herojų, kurie leistų kompensuoti atsirandantį individo bejėgiškumo jausmą, Viktorijos laikų vertybių, tradicinės sėkmės formulės eroziją. B. G. Rader teigimu, tuo metu visuomenė darėsi vis labiau sistematizuota, todėl augo poreikis atrasti herojus, galinčius pasiekti šlovės už sistemos ribų, todėl jais dabar tapo nebe verslininkai ar valstybės veikėjai, o filmų, televizijos ir sporto žvaigždės.

Neatsitiktinai XX a. pirmaisiais dešimtmečiais iš JAV lietuvių tarpo atsirado pirmosios sporto žvaigždės. Pradžioje tai daugiausia buvo kovinio ir jėgos sporto atstovai. Užguitiems imigrantams sporto žvaigždės turėjo papildomą reikšmę. Kaip pastebėjo istorikas Egidijus Aleksandravičius, „juodadarbių kasdienybė diktavo savo taisykles. Drąsą ir galią jie mokėjo gerbti. Viską, kas su šiais simboliškai svarbiai bruožais siejosi, galima buvo skirti diasporos kolektyvinės savigarbos jausmų budinimo labui. Štai kodėl lietuviams, lygiai kaip ir kitoms pažemintųjų diasporoms, jų bendruomenės atstovų pergalės jėgos lauke, jėgos sporto rungtynėse, kaip ir oficialiose, taip ir įsiplieskusiose nakties prietemoje, buvo stiprus kompensacijos vaistas“.

Atsiradę sporto herojai tapo neatsiejama lietuvių išeivių pasaulio dalimi. JAV lietuvių laikraščiai jiems skyrė vis daugiau dėmesio, publikavo jų nuotraukas, skelbė iš įvairių JAV lietuvių kolonijų siunčiamas korespondencijas apie pasižymėjusius sportininkus. Lietuvių bendruomenių lyderiai siekdavo pritraukti sportininkus į savus renginius, organizacijas, nes nujautė tame slypintį potencialą sudominti publiką, sukviesti daugiau žmonių į piknikus. Sporto žvaigždėse jie matė galimybę gerinti etninės grupės įvaizdį, naikinti lietuvių nepilnavertiškumo kompleksus. Lietuviai ne tik lankydavosi varžybose, bet ir kitais būdais palaikė savo garsenybes. Rengė jiems pagerbimo vakarus, banketus, kūrė eilėraščius. Turbūt reikėtų pasakyti, kad po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams sporto žvaigždės teikė ir bendrus, vienijančius simbolius. JAV lietuviai imtynininkai, nuvažiavę į Argentiną, Urugvajų ar Didžiąją Britaniją būdavo atpažįstami, sutinkami, palaikomi. Boksininkas Jack Sharkey-Žukauskas greičiausiai buvo pati didžiausia lietuvių pasaulio garsenybė, kuriai, matyt, neprilygo joks kitas lietuvis XX a. 3-4 dešimtmečiais. Tai teikė ir bendras temas pokalbiams, kurie sujungdavo skirtingose vietose gyvenančius, skirtingomis kalbomis kalbėti bepradedančius ir skirtingų pasaulėžiūrų lietuvius.

To iliustracija galėtų būti tautinės srovės lietuvių organizacijų lyderio, „Vienybės“ laikraščio redaktoriaus Juozo Otto Širvydo dienoraštyje dieną po vienos iš Jack Sharkey-Žukausko kovų 1927 metais padarytas įrašas, kuriame jis skundėsi negalįs dirbti: „Apsidirbęs, imuosi už senosios korespondencijos. Bet kur čia tau padirbsi: ateina vienas, ateina kitas – ir sutrukdo. Taip va, sutrukdė ir Strumskis bei visa eilė parėjūnų, kurie po Šarkio-Dempsio kumštynių ateidami kelia velniavas ir riksmų diskusijas, kas kaltas, kad Šarkis pralaimėjo“.

Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje, sportas tapo ir vienu tiltu, jungusiu Pasaulio lietuvius. Pasaulio lietuvių kongresas 1935, Tautinė olimpiada – 1938 metais, Lietuvos sportininkų išvyka į JAV 1937 m. galėtų būti puikūs to pavyzdžiai. Deja, karas ir Lietuvos okupacija ilgam nutraukė šiuos kontaktus. Vis dėlto, laisvajame pasaulyje po karo atsidūrę lietuviai ir toliau matė sportą kaip gerą priemonę suartinti lietuvių jaunimą. JAV lietuviai suorganizavo krepšinio išvykas į Braziliją, Australiją. Čia jau nemažai pasidarbavo ir dipukų banga. Valdas Adamkus, vadovavęs lietuvių kelionei į Braziliją 1958 atsimena, kad „mūsų viešnagė Pietų Amerikoje labai sustiprino išeivių kolonijose lietuvybės dvasią. Kaip mums vėliau pasakojo, daug kur įvyko savotiškas lūžis: lietuvių jaunimas ėmė burtis, iš pradžių norėdamas pasportuoti, o ilgainiui įsijungė ir į visuomeninę ar kultūrinę tautinės bendruomenės veiklą“.

Su dar didesniu entuziazmu V. Adamkus nušvietė 1964 m. kelionės į Australiją, kurios metu JAV lietuvių rinktinė įveikė visos Australijos nacionalinę krepšinio komandą, reikšmę. Jo pusbrolis jam pasakojęs, kad pastarojo „dvi paauglės dukros varu varomos nenorėjo mokytis lietuvių kalbos. Tačiau kuomet mūsų komanda sugebėjo Melburne nugalėti šios šalies olimpinę vyrų krepšinio rinktinę, jo mergaitės jau visiems gyrėsi: „Esame lietuvaitės“. Nemažiau įspūdinga pastanga buvo ir JAV lietuvių krepšininkų kelionė į Lietuvą 1967 m., kuri iššaukė daugybę diskusijų išeivijos tarpe ir kuri buvo vienu pirmųjų žingsnių į kultūrinių išeivijos ir okupuotos Lietuvos ryšių atgaivinimą.

1978 m. Tautinės olimpiados idėjos pagrindu vėl pradėtos rengti Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. Jos yra vykusios Kanadoje, JAV, Australijoje, o nuo 1991 m. rengiamos Lietuvoje. 2017 m. vykusios žaidynės Lietuvoje, kuriose dalyvavo dešimtys sportininkų iš JAV, Australijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių patvirtina, kad sportas vis dar yra kalba, kuria gali susikalbėti viso pasaulio lietuvių jaunimas.

Lituanistinio ugdymo forumo programa

Siekiant atkreipti dėmesį į lietuviškosios tapatybės išsaugojimo ir lituanistinio ugdymo situaciją išeivijoje, Vytauto Didžiojo universitetas kartu su LR Švietimo, mokslo ...skaityti daugiau

Donata Simonaitienė: be tėvų lietuvio neužauginsi…

Šiuo metu pasaulyje veikia apie 230 neformaliųjų ir 11 formaliųjų lituanistinių mokyklų. Jas lanko 5-6% užsienyje gyvenančių lietuvių vaikų. Iškart ...skaityti daugiau